Po to, kai Antrajame pasauliniame kare debiutavo reaktyviniai lėktuvai, pasaulis greitai paniro į reaktyvinį amžių. Turbininis tas, reaktyvinis anas – tokių produktų buvo daug. Žmonių vaizduotes tiesiog užvaldė fantazijos apie reaktyvinių variklių galimybes. Į tai nėrė ir Fiat.
Daugelis jūsų tikriausiai yra girdėję apie eksperimentinį Chrysler Turbine Car – 1963 metais pasirodžiusį automobilį su dujų turbinos varikliu. Buvo pagaminti net 55 tokie automobiliai, Chrysler kūrė filmukus, kuriuose aiškino tokių variklių privalumus ir automobilio veikimą. Tačiau galiausiai šis projektas virto niekuo. Įdomu prisiminti, kad Chrysler Turbine Car nebuvo pirmasis automobilis su tokiu varikliu.
Pirmuoju nebuvo ir Fiat Turbina – ši garbė greičiausiai atitenka kiek ankstesniems Rover bandymas. Bet Turbina yra įdomus ne tik tuo, kad iš tikrųjų veikė ir važinėjo stogais, bet ir tuo, kad variklis nebuvo vienintelė inovacija.
Dujų turbinos (arba turbininis) variklis – tai yra tiesiog kitoks vidaus degimo variklis. Jis neturi įprastų cilindrų, stūmoklių ir švaistiklių. Jis taip pat neturi taktų – degalai į jį purškiami nuolat. Įprastą dujų turbininį variklį sudaro kompresorius, degimo kamera ir turbina, kuri išnaudoja degimo kamerą palikusias išsiplėtusias dujas, kad suktų šios grandinės pradžioje paminėtą kompresorių. Toks variklis gali sukti įvairius kitus mechanizmus. Pavyzdžiui, propelerį – taip veikia turbopropeleriniai varikliai, varantys kai kuriuos lėktuvus. Arba ventiliatorių – turboventiliatoriniai varikliai ūžia po daugelio jus skraidinančių lėktuvų sparnais (Boeing 737, Airbus A320 ir taip toliau). Arba veleną, prie kurio galima kabinti bet ką – kad ir sraigtasparnio rotorių ar automobilio ratus. Dujų turbininis variklis dažnai vadinamas tiesiog reaktyviniu, nors turboreaktyvinis variklis yra tik vienas jo tipas.
Britų automobilių gamintojas Rover penktajame ir šeštajame dešimtmečiuose eksperimentavo su mažais dujų turbininiais varikliais. Labai įspūdingų rezultatų tie bandymai nesukūrė, bet paskatino ir kitus gamintojus domėtis šia technologija. 1948 metais Fiat po truputį ėmė projektuoti tokią jėgainę automobiliui. Ir sukūrė šį tą įspūdingo – kompaktišką turboveleninį variklį su dviejų lygių centrifuginiu kompresoriumi, trimis degimo kameromis ir dviejų lygių turbina. Bet juk į paprastą automobilį tokio ypatingo variklio nesumontuosi, tiesa?
Na, Rover savo dujų turbininius variklius dėjo į santykinai paprastai atrodančias mašinas, bet italai veikia kitaip. Fiat inžinieriai sukūrė ypatingai aptakų, vėjo tunelyje nugludintą kėbulą, kuris, reikia pridurti, dar ir labai gerai atrodo. Jo oro pasipriešinimo koeficientas yra vos 0,14. Palyginimui, irgi labai aptakus Tesla Model S gali pasigirti 0,21 oro pasipriešinimo koeficientu (mažesnis yra geresnis). Tuomet į šio kėbulo vidurį buvo įgrūstas naujas Fiat type 8001 dujų turbininis variklis ir 1954 metais koncepcinis Fiat Turbina buvo išbandytas ant Fiat gamyklos Lingotto stogo. Ta bandymų trasa, beje, vis dar egzistuoja, nors pastate dabar yra prekybos centras. Po to Turbina vyko į Turino oro uostą pasirodyti Fiat vadovams.
Fiat Turbina – tai elegantiškai aptakus dvivietis kupė su varikliu viduryje ir galiniais varomais ratais. Atgal atveriamos durelės, suapvalintas kabinos stogas, špykiniai ratlankiai su centrine veržle ir dideli pelekai gale Fiat Turbina suteikia sportišką, bet kiek komiksus ar žaislinius automobilius primenančią išvaizdą.
Turbina ilgis – 4,4 metrai, svoris – vos daugiau nei tona. Tas turboveleninis variklis buvo gana triukšmingas ir išvystė ne tokią jau įspūdingą 220 kW galią, bet to pakako, kad Fiat Turbina pasiektų gerbtiną 250 km/val. maksimalų greitį. Šis automobilis, beje, neturi nei pavarų dėžės, nei sankabos – laisva eiga besisukanti turbina beveik neišvysto sukimo momento ir gali laimingai po truputį dirbti net kai automobilis stovi vietoje. Fiat Turbina naudojo įprastą benziną, bet galėjo deginti praktiškai bet kokius degalus.
Po pasivažinėjimo oro uosto takais Fiat Turbina buvo demonstruojama Turino automobilių parodoje. Ir sulaukė labai daug dėmesio, nes atrodo kaip automobilis iš ateities. Reikia pabrėžti – kalbame apie 1954-uosius metus! Netrukus po to šis eksperimentinis automobilis buvo nustumtas į šalį, nes inžinieriai suprato, kad nieko praktiško iš jo neišvystys. Dujų turbininis variklis godžiai ryja degalus ir sukuria labai daug karščio – negerai, kai tas karščio šaltinis praktiškai yra salone. Nors toks variklis turi mažai judančių dalių ir bent jau teoriškai galėtų būti patikimas, jo išlaikymo kaštai vis tiek būtų dideli.
Taigi, galiausiai Fiat Turbina atsidūrė Nacionaliniame automobilių muziejuje Turine. Tai ir tebuvo eksperimentas, kurį Fiat gali laikyti sėkmingu, nes kurdami Turbina kompanijos inžinieriai daug išmoko apie aerodinamiką, aušinimą ir, žinoma, dujų turbininius variklius. Be to, kurį laiką Fiat Turbina buvo plačiai nušviečiamas žiniasklaidoje, o tai visada yra geras dalykas. O ir dabar šis automobilis primena, kad kartais geros idėjos skamba tiesiog beprotiškai – kaip reaktyvinis automobilis sukantis ratus ant gamyklos stogo.
Dujų turbininiai varikliai lengviesiems automobiliams netinka, o štai kai kurie tankai ir kita labai sunki karinė technika juos naudoja ir dabar.
