Belstukai ir dabar yra gana populiarūs. Tai – dažnai puošnūs įprastai metaliniai įtaisai, padedantys garsiai pasibelsti į laukines namų duris. Belstukas yra labai senas europietiškas išradimas, dabar dažniausiai montuojamas dėl estetinių priežasčių. Ar galite patikėti, kad durų belstukus senamadiškais pavertė ne durų skambučiai, o asfaltas ir architektūros pokyčiai?
Prie senų pastatų Europoje kartais galima pastebėti keistą metalinę plokštelę, kuri irgi dažnai yra labai ornamentuota – ar žinote, kas tai? O kas yra tie S formos metaliniai daiktai ant senų pastatų sienų? Kiek kita tema, bet ar esate pastebėję, kad senų pastatų tinke kartais paliekamos angos?
Durų belstukų būna labai įvairių. Tradicinis belstukas įprastai yra pagamintas iš sunkesnio metalo (labai dažnai, geležies ar žalvario) ir pasižymi žiedo forma. Tačiau kartais galima pamatyti ir labai ornamentiškų belstukų, primenančių įvairias figūras ar net skulptūrų dalis. Pavyzdžiui, plaštaka su rutuliu yra gana populiari belstuko forma. Pasitaiko ir įdomesnių mechanizmų. Pavyzdžiui, metalinių paukščių, kurie kalena į duris svečiui tempiant už grandinėlės.
Niekas tiksliai negali pasakyti, kas ir kada išrado belstukus. Tačiau žinoma, kad jie pradėjo populiarėti Senovės Graikijoje, tikriausiai 5-6 amžiuje prieš mūsų erą. Aišku, vėliau belstukus perėmė ir Senovės Romos turtingieji. Na, o vėliau jie paplito ir didelėje Europos dalyje. Žinoma, labiausiai tarp pasiturinčių žmonių, nors kartais belstukus naudodavo ir neturtingos šeimos, tik jie buvo paprastesni, kartais net mediniai. Tik kam tie belstukai apskritai?
Pačios laukinės durys, kurias pirmiausia pasiekdavo lankytojai, Senovės Graikijos miestų rūmuose vedė ne į gyvenamuosius kambarius, o į vidinius kiemus ar didelius prieškambarius, specialiai sukurtus svečiams sutikti. Tai buvo dideli masyvūs vartai, sukonstruoti taip, kad suteiktų ne tik privatumo, bet ir saugumo. Aišku, į juos galima belstis ir krumpliais ar kumščiu, bet bėda ta, kad karietos triukšmingai dardėdavo akmenimis grįstomis gatvėmis ir užgoždavo bet kokią plaštakų perkusiją. Taigi, paplito belstukai, kurie ne tik pasiekia daugiau decibelų, bet ir per masyvius varžtus perduoda beldimo garsą į kitą durų pusę. Galima sakyti, sunkus belstukas duris paverčia būgnu.
Akmenimis grįstos gatvės ir jomis riedančios karietos ir vėliau Europos miestuose kūrė labai daug triukšmo, kuris maskavo bet kokį beldimąsi krumpliais. Kaimo vietovėse, aišku, triukšmo buvo mažiau, bet namai ten didesni ir tikimybė, kad kažkas bus prie durų yra nedidelė.
Taigi, durų belstukų populiarumą pirmiausia sumažino ne elektrinių skambučių išradimas (jie, beje, pasirodė apie 1831 metus), o paprastesnių, plonesnių durų paplitimas, lygiau grįstos gatvės ir padanguoti ratai, ir mažesni būstai miestuose net ir tarp pasiturinčių žmonių.
