Kad ir kaip mylėtume senus automobilius, jauni turi savų privalumų. Tiesiai ant priekinio stiklo pateikiama informacija tikrai yra vienas iš jų. Greitis, navigacijos nurodymai ir kita informacija pasirodo tiesiai vairuotojo matymo lauke, todėl nereikia nuleisti akių nuo kelio. Bet kada ši technologija iš tikrųjų pasirodė?
Ar žinote, kas ir kada pradėjo į automobilius montuoti šildomas sėdynes? O kada atsirado ilgosios/trumposios šviesos? O kada iš tikrųjų pasirodė pirmieji antikvariniai automobiliai?
Permatomas projekcinis ekranas, geriau žinomas kaip HUD (ang. „head-up display“), yra patogus dalykas, bet iš tikrųjų jis buvo sugalvotas dėl saugumo. Vairuodamas žmogus susikoncentruoja į kelią. Nors akių obuoliai ir galva juda labai greitai, akims reikia šiek tiek laiko susifokusuoti į daug arčiau esantį prietaisų skydelį, o vėliau vėl susifokusuoti į kelią. Tas laikas pailgėja naktį. Aišku, kalbame apie sekundės dalis, bet kažkas kažkada apskaičiavo, kad automobilis važiuoja saugiausiai, kai jo vairuotojas visą laiką stebi kelią. Taigi, HUD.
HUD veikia gana paprastai, bet egzistuoja kelios sistemos. Kai kurie automobiliai turi iš panelės iškylantį papildomą permatomą ekranėlį. Kiti turi tiesiai prie priekinio stiklo vidinės pusės priklijuotą ar tarp skirtingų jo sluoksnių įlaminuotą šviesą atspindinčią plėvelę. Panelėje yra mažas projektorius, kuris ant to ekranėlio šviečia vairuotojui naudingą informaciją. Senesnės HUD sistemos dažniausiai yra vienspalvės, bet šiais laikais informacija šviečia keliomis spalvomis.
Įdomu tai, kad istorijos pradžioje HUD buvo ne automobiliams, o naikintuvams skirta technologija. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą naikintuvai pradėjo naudoti atspindžiu pagrįstus taikiklius. Jų privalumas buvo tai, kad jie galėjo judėti, prisitaikydami prie naikintuvo greičio ir pokrypio. Tikrieji HUD buvo pradėti diegti jau Antrojo pasaulinio karo metu, kai britų inžinieriai pastebėjo, kad naikintuvų pilotams buvo sunku reaguoti į radarų operatorių komandas ar patiems stebėti radarus. Tiesiog nėra laiko nukreipti žvilgsnį į prietaisus, kai pikiruoji taikinio link. Taigi, apie 1942 metus britai pradėjo projektuoti radaro informaciją ant naikintuvo stiklo.
Tos pirmosios sistemos buvo gana primityvios, bet bėgant dešimtmečiams jos tobulėjo ir jų nauda buvo įsitikinta vėl ir vėl. Pavyzdžiui, Blackburn Buccaneer prototipas 1958 metais gavo HUD, nes buvo skirtas atakuoti taikinius iš labai nedidelio aukščio. Kai leki virš priešo oro gynybos sistemų, pastatų stogų ir medžių viršūnių, žvalgytis į prietaisus nėra kada.
Aštuntajame dešimtmetyje HUD pasirodė ir komerciniuose lėktuvuose. Tiesa, ten labai nepaplito, nes keleiviniai ir krovininiai lėktuvai yra gana lėti, suteikia daug laiko pilotams pasižvalgyti po prietaisus. Kita vertus, tupiant ir kylant HUD gali būti labai patogus dalykas.
Automobiliuose HUD pasirodė 1988 metais. Tuomet šią sistemą gavo futuristiškai atrodantis penktos kartos Oldsmobile Cutlass Supreme ir Nissan Silvia S13. Vairuotojai iš pradžių nesižavėjo šia inovacija, nes kam tas ekranas su dubliuota informacija? Naikintuvų kabinose, kur yra daugybė rodyklių ir ekranėlių, o kiekvienas judesys yra susijęs su didele rizika, tokia sistema yra akivaizdžiai svarbi, o automobilyje atrodo kaip žaislas, tiesa? Tačiau su laiku automobilinė HUD technologija tobulėjo, pradėjo rodyti daugiau informacijos ir pradėjo patikti daugeliui vairuotojų. Juolab, kad HUD galima tiesiog išjungti.
HUD ne šiaip rodo pagrindinę informaciją tiesiai vairuotojo matymo lauke, bet ir ją koncentruoja. Vietoje daugybės blaškančių dalykų, kuriuos matome nuleidę akis į saloną, HUD rodo beveik išimtinai tik tai, kas svarbu. Tyrimai rodo, kad HUD padeda palaikyti leidžiamą greitį kai kinta eismo sąlygos. Be to, ši technologija sumažina reakcijos laiką, nes akys visada yra ten, kur turi būti.
