Įprastai mikroautomobiliai buvo kuriami kaip pigios transporto priemonės masėms. Kaina ir buvo pagrindinis įrankis, siekiant įtikinti abejojančius pirkėjus. Tačiau to negalima pasakyti apie Vespa 400 – šis automobilis buvo kuriamas tiems, kurie rūpinasi savo įvaizdžiu. Visgi ypatingai mielas automobilis savo laiku susilaukė kritikos, o dabar yra aršiai medžiojamas kolekcionierių.
Itališki ir prancūziški automobiliai visada pasižymėjo dideliu dėmesiu stiliui. Tai buvo ne visai tinkamas požiūris mikroautomobiliams, kurie įprastai buvo kuriami turint omenyje tik kainą ir praktiškumą. Tačiau Vespa 400, pasirodęs 1957 metų rudenį, buvo kitoks. Tai buvo stilingas ir gana nepraktiškas automobilis.
Vespa 400 buvo sukurta italų Piaggio kompanijos, kuri gamino garsiuosius Vespa motorolerius. Piaggio norėjo išsiplėsti į mikroautomobilių pasaulį ir gaminti pigius, mielus miesto automobilius jauniems žmonėms. Dėl automobilių gamybos ypatybių ir tiesiog logistikos sunkumų, buvo nuspręsta Vespa 400 gaminti Prancūzijoje ACMA gamykloje. Buvo siūlomos trys versijos (Luxe, Tourisme ir GT), bet jos viena nuo kitos skyrėsi nedaug.
Mikroautomobilių gamintojai dažniausiai nori pasigirti, kiek daug telpa jų kūriniuose. Tačiau Vespa 400 visomis prasmėmis buvo mažas automobilis. Jis buvo sukurtas naudojant trijų dėžių principą (tokį siluetą turi sedanai) i turėjo atgal atsidarančias dureles. Mažame Vespa 400 salone tilpo tik pora keleivių. Už sėdynių buvo šiek tiek vietos bagažui, tačiau už papildomą sumą buvo siūloma įsigyti pagalvėlę, ant kurios gale galėtų sėdėti vaikai. Taip, tais 1957-1958 metais saugumo taisyklės buvo žymiai laisvesnės.
Vespa 400 buvo reklamuojamas kaip stilingas ir modernus automobilis. Tačiau salone to nesimatė. Už didelio dviejų stipinų vairo buvo tik spidometras, kuris nebuvo labai naudingas. Bandymai parodė, kad maksimalus Vespa 400 greitis yra 83,4 km/h o iki 64 km/h automobilis bėgėjasi 23 sekundes. Sėdynės buvo pagamintos iš paprasto plieninio rėmo ir medžiagos. Panelėje taip pat buvo keli perspėjimo signalai apie besibaigiantį benziną bei įjungtas šviesas. Po keleivio sėdyne buvo paslėptas atsarginis ratas.
Dviejų cilindrų dvitaktis oru aušinamas 0,4 l variklis, išvystantis 10 kW galią, buvo sumontuotas gale. Dvitakčiai varikliai nėra labai malonūs – jie naudoja stebėtinai daug degalų, o ir tepalų į benziną būtina įpilti. Tam, kad vairuotojams nereikėtų terštis maišant tepalus į benziną, gamintojas sukūrė automatinę tepalo įpurškimo sistemą su atskiru rezervuaru. Variklis per trijų laipsnių mechaninę transmisiją suko galinius ratus.
Automobilis buvo lėtas ir 100 km sunaudodavo 5,11 litrų degalų. Tai neatrodo daug, tačiau pirmieji modeliai sunaudodavo daugiau nei 6 litrųs, o ir 5 žmonėms atrodė per daug – juk Vespa 400 svėrė tik 375 kg. Kita vertus, šis mikroautomobilis turėjo nepriklausomą važiuoklę su hidrauliniais amortizatoriais, todėl buvo stebėtinai patogus. Vespa 400 taip pat turėjo hidraulinę stabdžių sistemą su būgniniais stabdžiais.
Tuo tarpu priekyje už netikrų grotelių slėpėsi akumuliatorius ir dar šiek tiek vietos bagažui. Vespa 400 nebuvo labai praktiškas automobilis, tačiau jis buvo pardavinėjamas kaip stilingas gatvių aksesuaras. Tam ir buvo reikalingos netikros grotelės, mielas siluetas, padangos su baltais bortais ir didelis stoglangis. Vespa 400 iš esmės buvo kabrioletas – medžiaginis stogas driekėsi nuo priekinio stiklo iki variklio dangčio. Visgi, prabanga Vespa 400 tikrai neblizgėjo.
Nepaisant patogios važiuoklės, Vespa 400 nebuvo rafinuotas automobilis. Pavarų dėžė buvo labai grubi, o variklis burzgė labai garsiai. Siekiant išlaikyti mažą automobilio svorį ir kainą, nebuvo montuojama jokia garso izoliacija. Vespa 400 kainavo daugiau nei didelis ir talpus (bet vis tiek labai lėtas) Citroen 2CV. Net ir mieste Vespa 400 buvo gana prastas, todėl pardavimai sparčiai smuko. 1961 metais Vespa 400 gamyba buvo visiškai sustabdyta.
Vespa 400 ir šiandien atrodo kaip mielas automobilis. Kadangi seni automobiliai neperkami kaip transporto priemonės, Vespa 400 kaina tik auga. Šiuo metu gerą pavyzdį galima nusipirkti už 15-20 tūkstančių eurų.
Taip pat skaitykite:
Keisčiausių durelių savininkas lenkų SMYK;
Mikrus MR-300 – kolekcionierius viliojantis Lenkijos automobilių pramonės pasididžiavimas;
Neįprastas vokietis Zündapp Janus
Triratis mažylis Brütsch Mopetta
Automobilių pasaulio varlė Baldi Frog
