Septintojo dešimtmečio pabaigoje Sovietų Sąjungoje imta galvoti apie greituosius elektrinius traukinius. Juos, žinoma, buvo ketinama gaminti šalyje, tačiau buvo baiminamasi, kad įprastos traukinių važiuoklės neatlaikys didelio greičio sukuriamų apkrovų. Bet kaip tai išbandyti? Pasitelkus porą reaktyvinių variklių, žinoma.
Iš tikrųjų, ši idėja, kaip ir daugelis panašių projektų Sovietų Sąjungoje, nebuvo originali. 1966 metais Niujorke buvo pagamintas M-497 Black Beetle lokomotyvas su pora reaktyvinių variklių, pasiskolintų iš Convair B-36 Peacemaker strateginio bombonešio. Šis eksperimentinis lokomotyvas taip pat buvo skirtas apkrovoms, susidėvėjimui ir kitiems parametrams matuoti. Sovietai, matydami to eksperimento sėkmę, nusprendė pasigaminti panašų žaislą.
Iš pradžių buvo planuojama, kad sovietinis reaktyvinis traukinys turės specialiai jam sukurtą unikalią bazę, tačiau vėliau nuspręsta pasitelkti Rygoje pagamintą elektrinį ER22. Šis traukinys atkeliavo į Tverę ir ten buvo modifikuotas – pritvirtinti aptakai, pritaikyta nauja važiuoklė, viduje sumontuota variklių valdymo įranga bei įvairūs matavimų prietaisai, o ant stogo – du AI-25 turboventiliatoriniai varikliai iš YAK-40 lėktuvo. Prieš tai buvo svarstoma panaudoti du MiG-15 naikintuvo variklius, bet jie buvo brangesni, ne tokie patikimi ir iš esmės nereikalingi tokiam darbui.
Taip gimė SVL (Greitasis Vagonas-Laboratorija – Скоростной вагон-лаборатория). 1971 metais prasidėjo SVL bandymai, o jau 1972 metais reaktyvinis traukinys pasiekė 250 km/val. greitį. Skaičiavimai rodė, kad SVL teoriškai galėtų įsibėgėti iki 360 km/val., tačiau, žinoma, niekas tokių bandymų vykdyti nesiryžo. Eksperimentų metu buvo bandomos skirtingos ratų konfigūracijos, matuotos vibracijos, trintis ir susidėvėjimas. Visa tai padėjo įsitikinti, kad traukiniai gali saugiai važinėti didesniu greičiu. Be to, bandymų metu sukurta ir metodika vėlesniam greitaeigių traukinių testavimui.
Bandymai truko iki 1975 metų. Po to SVL buvo tiesiog numestas ir pamirštas. Neįprastas traukinys buvo prisimintas tik 1986 metais, kai buvo nuspręsta jį paversti kavine-kino teatru. SVL buvo restauruotas, išmontuota likusi bandymų įranga, viduje įrengtas baras. Tačiau greitai ir šis projektas buvo pamirštas. 1999 metais svarstyta perkelti apdaužytą SVL į geležinkelio muziejų Sankt Peterburge, tačiau tos diskusijos rezultatų taip ir neturėjo. 2008 metais SVL priekis buvo nupjautas, restauruotas ir paverstas paminklu prie traukinių gamyklos Tverėje.
Amerikiečių M-497 Black Beetle, beje, iki mūsų dienų irgi neišliko. 1966 metais gražuolis M-497 pasiekė 295,6 km/val. greitį. Bandymų metu surinkti duomenys buvo išsaugoti, bet pats traukinys staiga tapo nereikalingu. Reaktyviniai varikliai buvo nuimti ir kurį laiką naudoti sniegui ir ledui nuo bėgių šalinti. Pats traukinys ir toliau tarnavo, bet tik kaip paprastas dyzelinis lokomotyvas. 1977 metais M-497 buvo galutinai nurašytas, o 1984-aisiais tapo metalo laužu.
Sovietinis SVL ir amerikiečių M-497 Black Beetle nebuvo vieninteliai reaktyviniai traukiniai, tačiau kiti prototipai nuo pat pradžių buvo kuriami tokiems varikliams. SVL ir M-497 buvo konvertuoti paprasti lokomotyvai ir todėl yra tokie įdomūs. Abu jie tebuvo laboratorijos ant bėgių. Niekas net nesvarstė jų naudoti kaip rimtų susisiekimo priemonių. Tiesa yra ta, kad reaktyviniai varikliai traukiniams netinka. Jie sudegina per daug degalų, reikalauja per daug priežiūros ir kelia per daug triukšmo. Lėktuvų varikliai tiesiog geriau tinka lėktuvams, o lokomotyvų – lokomotyvams. Kita vertus, geležinkelių cepelinas Schienenzeppelin į priekį buvo stumiamas didelio propelerio, kuris leido šiai mašinai pasiekti 230 km/val. greitį.
