„Sportas – sveikata!“ skelbia senas posakis, kuriam daugelis profesionalių atletų nepritartų. Profesionalios kovos, tokios kaip boksas ir MMA, yra gausiai žiūrimos per televiziją ir internetą, tačiau gali būti net labai pavojingos. Dažnai sportininkai jau baigę karjerą pradeda jausti patirtų smūgių pasekmes, o kiti dėl sveikatos bėdų kovas ringe turi pamiršti anksti. Visi supranta, kad kovos menai yra pavojingas sportas, galintis pasibaigti ir mirtimi, todėl dažnai svarstoma – ar mirtinoje kovoje nugalėjęs kovotojas gali būti teisiamas už žmogžudystę?
Žinoma, šiuose svarstymuose negalvojama apie atvejus, kuomet kovotojas specialiai stengiasi suduoti mirtinus smūgius, sukčiauja ir nepaklūsta mačo teisėjo nurodymams – šie atvejai klausimo nekelia. Tačiau profesionalų sporte yra pasitaikę atvejų, kuomet bokso ar kitų kovos menų mačas baigėsi mirtimi, nors viskas vyko pagal taisykles.
Kova ringe nėra susijusi su būtinąja gintimi, kiekvienas sportininkas turi vertinti savo galimybes ir tikrai žino, kurie smūgiai yra pavojingiausi. Visgi, teisininkai teigia, kad kaltinimų žmogžudyste po mirtimi pasibaigusios legaliai vykusios kovos neturėtų būti.
Tai grindžiama tuo, kad kovos yra pavojingas sportas ir kiekvienas žmogus įvertina riziką, kad gali būti mirtinai sužalotas, kuomet nusprendžia žengti į ringą. Kitaip tariant, šiuo atveju mirtis yra laikoma nelaimingu atsitikimu, jei mirtinus smūgius sudavęs sportininkas laikėsi taisyklių, o rengėjai padarė viską, kad užtikrintų kovotojų saugumą. Taip, kaip boksininkai nėra teisiami už sulaužytas nosis ar prakirstus antakius (už ringo ribų tai būtų laikoma bent jau nesunkiu kūno sužalojimu), taip ir mirtimi pasibaigusios kovos įprastai neužtraukia atsakomybės.
Štai kaip atrodo blogai valdoma ir organizuojama kikbokso kova – Dennis Munsonas jaunesnysis, neprofesionalus kovotojas, po šios kovos mirė
Per visą istoriją tokių atvejų tikrai pasitaikė. Pavyzdžiui, Maxas Baeris 1930 metais bokso mače nugalėjo Frankie Campbellą. Antrame raunde Campbellas pasiuntė Baerį į nokdouną ir pasinaudojo proga pamojuoti žiūrovams. Greitai nuo grindų pakilęs Baeris smogė nusisukusiam Campbellui. Pastarasis susmuko, tačiau atsikėlė ir galėjo tęsti kovą. Po raundo Campbellas savo treneriui skundėsi, kad jam tarsi kažkas trūko galvoje, tačiau po to vėl dominavo trečiame ir ketvirtame raunduose. Penktajame Baeris visai pašėlo ir prispaudė Campbellą prie virvių. Smūgis keitė smūgį, Campbellą laikė tik virvės. Teisėjui nutraukus mačą Campbellas susmuko ir nebeatsikėlė. Kitos dienos vidurdienį jis ligoninėje mirė. Baeriui buvo pareikšti kaltinimai, tačiau jie greitai buvo atmesti.
1962 metais Benny Paretas bokso ringe kovojo prieš Emile Griffithą. Pastarasis dvyliktajame raunde priešininką įspraudė į kampą ir jį talžė stipriais smūgiais. Ataka truko vos kelias sekundes, tačiau žiūrovai negalėjo patikėti tuo, ką mato. Paretas jau nebesigynė, tačiau vis dar laikėsi ant kojų, pasirėmęs į ringo virves, o Griffithas įtūžęs jį talžė stipriais smūgiais. Teigiama, kad Griffitho įsiūtį sukėlė homofobiški Pareto žodžiai – Griffithas buvo biseksualus. Paretas paniro į komą ir po dešimties dienų ligoninėje mirė, o Griffithas nuo to laiko gavo žmogžudžio etiketę. Buvo kaltinamas ir jis, teigiant, kad jis žinojo, ką daro, ir teisėjas, kuris laiku nepastebėjo, kad Paretas nebesigina, ir Pareto treneris, kuris net nesirengė į ringą švystelėti rankšluosčio. Griffithas jautėsi iš dalies kaltas, tačiau jam jokie kaltinimai nebuvo pareikšti.
Tragedijų pasitaiko ir ne aukščiausio lygio renginiuose. 1998 metais Ukrainoje įvyko MMA turnyras „Ukraina prieš pasaulį“. Jame nedalyvavo aukščiausio lygio žvaigždės, kovas stebėjo vos keturi tūkstančiai žmonių. Amerikietis Douglasas Dedgeas pralaimėjo Jevgenijui Zolotarevui, kuomet šis apipylė amerikietį keturiolikos smūgių į galvą kruša. Dedgeas atsikėlė, tačiau beveik iš karto susmuko ir po dviejų dienų mirė. Pasigirdo raginimų griežčiau reguliuoti MMA kovas, tačiau jokių teisinių pasekmių Zolotarevui nebuvo.
Taigi, kovotojas ringe legaliai vykstančiame renginyje sudavęs mirtinus smūgius nėra teisiamas už kūno sužalojimą ar žmogžudystę, nebent yra tam tikrų kitų aplinkybių. Rengėjai privalo pasirūpinti budinčiais gydytojais, profesionaliu teisėjų darbu, o treneriai turėtų laiku nutraukti kovas, matydami, kad jų sportininkai toliau gintis nebegali.
Nors ir nebuvo teisiami (arba buvo išteisinti), dauguma profesionalių kovotojų, laimėjusių mirtimi pasibaigusias kovas, ilgai save kaltino ir svarstė tolesnį savo karjeros kelią. Pavyzdžiui, Baeris net po daugelio metų vakarais verkdavo, prisiminęs kovą su Campebellu, o Griffithas negalėjo sulaikyti ašarų sulaukęs Pareto sūnaus atleidimo.
