Rentgeno aparatai leidžia pažvelgti į kūno ar įvairių daiktų vidų. Oro uostuose ir kitose aukšto saugumo įstaigose jie leidžia patikrinti bagažo ir įvairių daiktų turinį. O ligoninėse Rentgeno aparatai naudojami įvairioms ligoms ir traumoms diagnozuoti. Bet ar galite patikėti, kad anksčiau Rentgeno aparatai buvo naudojami ir didesnėse batų parduotuvėse? Ir net ne taip seniai!
Rentgeno spinduliai – tai energinga elektromagnetinė spinduliuotė, kurios bangos ilgis svyruoja nuo 10 pikometrų iki 10 nanometrų. Šią radiacija 1895 metais aptiko vokietis fizikos profesorius Wilhelmas Röntgenas. Jis anksti pastebėjo Rentgeno spinduliuotės potencialą medicinoje. 1896 metais jis padarė savo žmonos plaštakos nuotrauką ir joje matė net ir smulkius pirštų kaulus bei žiedą. Tiesa, pati žmona tuo labai nesidžiaugė – pažvelgusi į nuotrauką ji pasakė „Mačiau savo mirtį“.
Röntgeno atradimas buvo didžiulė sensacija. Pasipylė moksliniai straipsniai, aprašantys pačius įvairiausius eksperimentus, naujus nuotraukų darymo būdus ir panaudojimo galimybes. Nemažai rašinių siejo Rentgeno spindulius su paranormaliais reiškiniais. Tačiau dabar visa tai – istorija. Ir dabar daugelis žmonių žino, kad Rentgeno nuotraukos yra labai naudingas medicininis įrankis, bet jį reikia naudoti saikingai.
Apie Rentgeno spindulių kūnui daromą žalą žinojo ir pats Röntgenas, kuris pastebėjo odos nudegimus. 1927 metais JAV genetikas Hermannas Josephas Mulleris jau rašė apie galima Rentgeno spindulių žalą žmogaus genams. Tuo pat metu buvo pastebima, kad su radžio (radioaktyvaus elemento) dažais dirbančios laikrodžių gamyklų darbuotojos dažnai serga kaulų vėžiu. Dar daugiau duomenų apie Rentgeno spinduliuotės žalą buvo surinkta jau po Antrojo pasaulinio karo. Tačiau tuo metu batų matavimosi fluoroskopai buvo naudojami kasdien.
Pėdoskopas – batų matavimosi fluoroskopas
Fluoroskopas, paprastai tariant, yra galingas Rentgeno aparatas, kuris nedaro nuotraukos – peršviesto objekto vidų realiu laiku galima pamatyti primityviame ekrane. Naudojama kur kas stipresnė spinduliuotė nei Rentgeno nuotraukų aparatuose, todėl dabar, kai jau gerai žinome apie spinduliuotės daromą žalą, fluoroskopai naudojami tik negyviems daiktams peršviesti (pavyzdžiui, oro uostuose).
Nėra tiksliai aišku, kas išrado batų matavimosi fluoroskopą. Daktaras Jacobas Lowe tokį aparatą pirmą kartą pademonstravo Bostone 1920 metais. Jo fluoroskopas buvo tiesiog modifikuotas medicininis aparatas, kurio gamybos teises jis vėliau pardavė Adrian kompanijai. Sylas Adrianas, kurio šeimos vardu ta kompanija ir buvo pavadinta, vėliau tvirtino, kad batų matavimosi fluoroskopą iš tikrųjų išrado jo brolis Matthew. Šių laurų norėjo ir kitas amerikietis Clarenceas Karreris ir britų kompanija Pedoscope. Nuo trečiojo dešimtmečio vidurio batų matavimosi fluoroskopai paplito po JAV, Kanadą, Jungtinę Karalystę, Australiją, Vokietiją, Šveicariją ir dar kelias šalis.
Padų matavimos fluoroskopas buvo pakankamai primityvus prietaisas. Tai – maždaug 1,2 metrų aukščio metalinė spintelė su medienos apdaila ir dviem arba trimis žiūrėjimo angomis viršuje. Naujus batus apsiavęs žmogus į aparato apačioje esančią angą turėjo įkišti savo pėdą ir ją apžiūrėti per tam skirtą angą. Jis, jo palydovai ir parduotuvės konsultantas galėjo matyti bato kontūrą ir pėdos kaulus. Tai turėjo padėti įsitikinti, kad batai tinka idealiai – juose nėra nei per daug, nei per mažai laisvos vietos.
Batų matavimosi fluoroskopus dažniausiai naudojo vaikai. Na, tai, aišku, nebuvo vaikų sprendimas – tiesiog jų tėvams taip buvo lengviau įsitikinti, kad batai gerai tinka. Be to, amžinai smalsiems vaikams tai buvo smagi pramoga – jie galėjo pamatyti savo pačių pėdų kaulus.
Įprastai žiūrėjimas į pėdą bate trukdavo apie 20 sekundžių. Jei batai netikdavo, žmogus pasimatuodavo kitus ir vėl naudodavo fluoroskopą. Tiesa, kai kurie batų parduotuvių lankytojai šių aparatų vengė, nes straipsnių apie spinduliuotės žalą buvo nemažai. Dar 1950 metais vienas medicininis straipsnis teigė, kad nėra saugios radiacijos dozės ir fluoroskopai nėra saugūs. Tačiau jie buvo naudojami iki aštuntojo dešimtmečio pabaigos. Daug klientų į galimus pavojus numodavo ranka – juk niekas ten galvos nekiša.
Na taip, iš tikrųjų, rankos ir kojos yra gana atsparios karcinogeniniam radiacijos poveikiui. Tačiau batų matavimosi fluoroskopai nebuvo tinkamai apsaugoti ir jų spinduliuotė lakstė į visas puses. Aišku, labiausiai nuo jų kentėjo batų parduotuvių konsultantai ir vaikai, kurie ir taip yra jautresni radiacijos poveikiui, bet dar ir būdavo arčiau tos nelemtos angos.
Kiek radiacijos gaudavo batų matavimosi fluoroskopą naudojantis žmogus? Na, priklausė nuo šalies. Britų fluoroskopai nebuvo labai ryškūs – per 20 sekundžių žmogus gaudavo apie 0,013-0,015 sivertus (Sv). Amerikietiški aparatai buvo kur kas rimtesni – jie per 20 sekundžių klientų pėdoms padovanodavo 0,13 Sv dozę. Palyginimui, medicininės diagnostikos aparatai žmogaus kūną įprastai apšvitina 0,00055 Sv doze. Blogiausia tai, kad skirtingi batų matavimosi aparatai skirdavo skirtingą radiacijos dozę – niekas jų nekalibravo ir nestebėjo. Kai kurie buvo išties pakankamai saugūs, kiti – nekontroliuojamai agresyvūs.
Batų matavimosi fluoroskopų draudimai pasirodė pakankamai anksti. 1957 metais juos uždraudė Pensilvanijos valstija. 1958 metais Jungtinės Karalystės valdžia nurodė, kad visi batų fluoroskopai privalo turėti lipdukus, perspėjančius apie radiacijos žalą. 1959 metais šiuos aparatus uždraudė Šveicarija – tiesa, 1960 metais Ciuricho kantone dar buvo apie 160 tokių aparatų. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje iš parduotuvės Bostone dingo paskutinis žinomas fluoroskopas.
Batų parduotuvės iš pradžių priešinosi draudimams, teigdamos, kad procedūra yra greita ir padeda išsirinkti tobulai tinkančius batus. Tačiau tokios galios prietaisai, naudojami ne profesionalų, yra pavojingi, todėl gerai, kad jie išnyko. Be to, jie iš tikrųjų nėra būtini gerai tinkančių batų išsirinkimui.
_(14777271093).jpg){kind=link}
