Branduoliniai ginklai yra tragiškas aukštųjų technologijų panaudojimo būdas. Visa žmonija tikisi, kad tokie ginklai daugiau niekada nebus panaudoti, tačiau galingos šalys jų tiesiog nepamirš. Branduoliniai ginklai joms visada bus saugumo strategijos dalis. Bet kam reikalingos branduolinės oras-oras raketos?
Branduoliniai ginklai įprastai kuriami antžeminiams taikiniams atakuoti. Tai yra masinio naikinimo ginklai – tas masiškumas pasiekiamas, kai taikinių koncentracija yra didelė. Lėktuvą galima numušti ir santykinai silpna raketa, ypač jei pataikoma į kritinį orlaivio komponentą. Kadangi lėktuvai dideliais spiečiais įprastai neskraido, tikrai keista, kad iš oro paleidžiamos priešlėktuvinės branduolinės raketos egzistavo.
Nuo žemės paleidžiamų branduolinių oro gynybos raketų turėjo ir sovietai, ir amerikiečiai. Tos raketos buvo pirmiausia skirtos tarpžemyninėms raketoms naikinti. O kam reikalingos branduolinės oras-oras raketos?
Nevaldoma branduolinė raketa
Branduolinį ginklą nešančios raketos tiesiog privalo būti valdomos. Jei jau naudoji branduolinius ginklus, tu nori, kad jie sunaikintų tik iš anksto numatytą taikinį ir nieko daugiau. Todėl AIR-2 Genie yra labai keistas ginklas.
AIR-2 Genie – tai amerikietiška nevaldoma branduolinė oras-oras raketa, tarnavusi 1958-1985 metais. Ir tai, kad ji buvo nevaldoma (aktyviai neieškojo taikinio, o tiesiog skrido tiesiai) reikia pabrėžti.
Laikas po Antrojo pasaulinio karo buvo labai neramus. Buvo akivaizdu, kad Sovietų Sąjunga dar ilgai išliks agresyvia. Be to, sovietų inžinieriai sugebėjo prisivogti technologijų, kurios kėlė tiesioginę grėsmę JAV ir kitoms Vakarų šalims. Pavyzdžiui, 1947 metais pirmam skrydžiui pakilęs strateginis bombonešis Tupolev Tu-4, be jokių leidimų nukopijuotas nuo amerikiečių Boeing B-29 Superfortress, galėjo pasiekti JAV. Be to, šnipinėdama ir verbuodama vokiečių mokslininkus Sovietų Sąjunga 1949 metais pasigamino pirmąją atominę bombą, pagrįstą amerikietiškos Fat Man konstrukcija. 1951 metais sovietai išbandė pirmą savo aviacinę atominę bombą.
Beje, ar žinote, kodėl niekas neturi branduoliniu reaktoriumi varomo bombonešio?
JAV tuo metu buvo keistoje situacijoje. Technologinė pažanga leido sovietams susikurti strateginių masinio naikinimo ginklų, kurie galėjo pasiekti Šiaurės Ameriką. Tuo tarpu JAV dar neturėjo galingų radarų, kurie leistų patikimai iš labai toli stebėti artėjantį sovietų bombonešį. Tikėtina, kad netikėtai virš JAV pasirodęs bombonešis būtų buvęs pastebėtas, bet jį pasitiktų vos keli naikintuvai. Naikintuvai tuo metu buvo ginkluoti daugiausia kulkosvaidžiais ir automatinėmis patrankomis – tokie ginklai negali greitai numušti viso bombonešių spiečiaus. Ir net numuštas bombonešis su branduoliniu ginklu sukeltų milžinišką katastrofą. Ką daryti?
1954 metais Douglas Aircraft pradėjo branduolinės oras-oras raketos tyrimus. 1955 metais prasidėjo ginklo vystymas, o jau kitais metais įvyko pirmieji bandymai be branduolinės galvutės. Idėja buvo paprasta – branduolinė raketa sunaikintų taikinį vienu šūviu, nepalikdama jam jokių šansų išgyventi. Ir, tikriausiai, neutralizuotų jo krovinį. Taip buvo sukurta raketa MB-1 Genie, vėliau pavadinta AIR-2 Genie.
AIR-2 Genie – nevaldoma, bet pikta
AIR-2 Genie raketos pirmiausia buvo skirtos naikintuvams F-89 Scorpion, bet vėliau buvo montuojamos ir po F-101B Voodoo bei F-106 Delta Dar sparnais. 1957 metų liepos 19 dieną buvo įvykdytas vienintelis branduolinis AIR-2 Genie bandymas (kituose bandymuose branduolinė galvutė nebuvo naudojama).
AIR-2 Genie buvo šiurpą keliantis ginklas. 2,95 metrų ilgio, 373 kg svorio raketoje buvo mažai kuro – po paleidimo variklis veikė tik porą sekundžių. Bet veikė galingai – per dvi sekundes AIR-2 Genie pasiekė 4070 km/val. greitį. Tuomet, varikliui jau užgesus, AIR-2 Genie dar 10 sekundžių sklendė laisva eiga. Per tas 12 sekundžių raketa galėjo įveikti net 10 km atstumą, o tada 1,5 kilotonų branduolinis užtaisas turėjo sprogti, pražudydamas visus ir viską 300 metrų spinduliu. Buvimas toliau toli gražu negarantavo išgyvenimo, nes sprogimo banga galėjo apversti lėktuvą. Taigi, kelios tokios raketos labai greitai galėjo neutralizuoti visą sovietinių strateginių bombonešių spiečių.
Ir taip, AIR-2 Genie buvo nevaldoma. Ji neieškojo taikinio, neturėjo kokių nors infraraudonųjų spindulių ar kitokių jutiklių – laikai buvo kiti ir technika buvo kita. AIR-2 Genie net neturėjo sparnelių, kurie leistų keisti skrydžio trajektoriją. Tai buvo branduolinis ginklas be jokių smegenų. Buvo manoma, kad trumpas AIR-2 Genie skrydžio laikas ją paverčia saugia – ji tiesiog nebūtų pasiekusi nieko, į ką pilotas nebūtų nusitaikęs. AIR-2 Genie detonatorius buvo paprastas 10 sekundžių laikmatis, įsijungiantis užgęsus raketos varikliui.
AIR-2 Genie su tikra branduoline galvute išbandyta tik kartą. 1957 metais Nevadoje šis branduolinis ginklas buvo susprogdintas 5,6-6,1 km aukštyje tiesiai virš grupelės savanorių iš oro pajėgų. Taip buvo siekiama įrodyti, kad AIR-2 Genie yra saugus naudoti virš tankiai gyvenamų JAV teritorijų.
Bandymas užtikrinti, kad AIR-2 Genie yra saugus naudoti virš amerikiečių, yra keistas, nes šis ginklas buvo skirtas strateginiams sovietų bombonešiams atremti – jų atakos tikrai nebūtų saugios, o numušti lėktuvai nuolaužomis nulytų viską, kas būtų po jais. Kita vertus, bandyme dalyvavę kariai gavo tik minimalią radiacijos dozę – daug mažesnę nei ore buvę pilotai ir stebėtojai.
1957-1962 metais pagaminta daugiau nei trys tūkstančiai branduoliniu AIR-2 Genie raketų. Jos tarnavo JAV ir Kanados pajėgose ir buvo nurašytos tik 1985 metais. 1963 metais pradėta kurti AIM-68 Big Q raketa su 0,5 kilotonų galvute būtų nuskriejusi 65 km ir būtų buvusi valdoma, tačiau ji nepasiekė nė prototipo stadijos.
AIM-26A Nuclear Falcon – tiesiai į taikinį
AIR-2 Genie nebuvo tokia pavojinga, kaip gali pasirodyti, nes skrido labai trumpai. Tačiau JAV turėjo ir valdomą branduolinę oras-oras raketą AIM-26 Falcon, sukurtą pirmos valdomos JAV oro pajėgų raketos AIM-4 Falcon pagrindu.
GAR-1D Falcon (vėliau pervadinta AIM-4A Falcon) buvo pirmoji amerikietiška valdoma oras-oras raketa, visiškai nauja technologija. Taigi, pasitikėjimas jos tikslumu nebuvo didelis. JAV karininkai manė, kad nors AIM-4 ir seks taikinį, pasitikėti ja kovoje prieš branduolinį ginklą nešančius sovietinius bombonešius būtų pavojinga. Taigi, 1956 metais Hughes Electronics pradėjo kurti didesnę AIM-4 versiją su branduoline galvute. Darbas trumpam buvo nutrauktas, nes AIR-2 Genie kaip ir pateisino lūkesčius, bet 1959 metais projektas buvo atnaujintas. Rezultatas – GAR-11 raketa, vėliau pervardinta AIM-26A Nuclear Falcon.
GAR-11 buvo nė iš tolo ne tokia galinga kaip AIR-2 Genie – turėjo maždaug 250 tonų galvutę. Tačiau tuo metu AIR-2 Genie gamyba buvo pradėta ir 1961 metais tarnybą pradėjusi GAR-11 nepaplito. GAR-11A (AIM-26B) versija su įprasta nebranduoline galvute buvo daug populiaresnė. 1970-1972 metais branduolinės galvutės iš atominių AIM-26A Nuclear Falcon buvo pašalintos ir perkeltos į valdomas bombas.
GAR-11 techniškai buvo geresnė branduolinė oras-oras raketa nei AIR-2 Genie – valdoma, ne tokia galinga, tikslesnė. Tačiau AIR-2 Genie buvo išbandyta, veikianti ir gaminama masiškai. Būtent dėl to bandymai pakeisti AIR-2 Genie buvo nesėkmingi. Kai pagerėjo radarų technologijos ir priešo prisėlinimas nepastebėtam tapo mažiau tikėtinas, branduolinės oras-oras raketos tiesiog neteko prasmės. Artėjantį bombonešį amerikiečiai galėtų pasitikti toli nuo savo krantų, o prireikus jis galėtų būti sunaikintas ir nuo žemės paleista raketa.
_(cropped).jpg){kind=link}
_01.jpg){kind=link}