Dauguma automobilių Brazilijoje naudoja etanolį – kuo geri šie degalai?

Degalinės Brazilijoje yra šiek tiek kitokios nei mūsų kraštuose. Vienas iš skirtumų – populiariausi degalai. Kaip ir pas mus, ten sunkiosios mašinos renkasi dyzeliną. Tačiau lengvieji automobiliai dažniausiai naudoja etanolį. Tiesą sakant, pasaulyje nėra šalies, kur etanolio kuras tarp lengvųjų automobilių yra toks populiarus kaip Brazilijoje. Bet tai – logiška.

Etanolis – tai etilo alkoholis – tas pats, kurį sutinkame alkoholiniuose gėrimuose. Etanolis kaip alternatyva benzinui naudotas dar pirmoje 20 amžiaus pusėje, bet ilgą laiką neįsitvirtino ir neišpopuliarėjo dėl kelių pagrindinių priežasčių.

Visų pirma, etanolis yra tirpiklis. Jei jūsų automobilis gamintojo nebuvo pritaikytas tokiems degalams, etanolis greitai suvalgys jo tarpines ir gumines degalų linijas. Medžiagų mokslas anksčiau nebuvo taip pažengęs, kad automobilį būtų galima pigiai pritaikyti etanoliui. Antra, etanolis yra jautrus aplinkos poveikiui. Jis traukia drėgmę, todėl nėra idealiai tinkamas ilgalaikiam saugojimui. Be to, etanoliu maitinamas variklis sunkiai užsiveda, kai lauke tvyro mažesnė nei 15 °C temperatūra. Trečia, etanolio energinė vertė yra mažesnė nei benzino. Iš esmės tai reiškia, kad etanolio degalai turi būti bent 25-30 % pigesni, kad juos apsimokėtų naudoti. Pigi nafta iki pat aštuntojo dešimtmečio krizių buvo nustūmusi etanolį toli į paraštes.

Kodėl Brazilija benziną keitė etanoliu?

Naftos kaina iš tikrųjų tapo tuo postūmiu, kurio Brazilijai reikėjo pereinant prie etanolio degalų naudojimo. Cukranendrės didžiausioje Pietų Amerikos šalyje auginamos nuo seniausių laikų – 16 amžiaus viduryje cukrus buvo vienas iš pagrindinių iš Brazilijos (tuo metu portugalų kolonijos) į Europą eksportuotų produktų. Ir alkoholis iš cukranendrių gaminamas nuo seniausių laikų, todėl 20 amžiaus pradžioje tereikėjo sujungti taškus – pirmieji bandymai Brazilijoje prasidėjo antrame dešimtmetyje.

Per Antrąjį pasaulinį karą brazilai baiminosi galimų naftos tiekimo sutrikimų, todėl 1943 metais automobiliai šalyje jau naudojo 50:50 etanolio-benzino mišinį. Greičiausiai etanolio revoliucija būtų įvykusi iškart po karo, bet tada prasidėjo pigios naftos era ir etanolio benzine nebeliko.

Viskas pasikeitė po to, kai 1973 metais pasaulis išgyveno naftos krizę. Brazilijos valdžia stebėjo eiles prie degalinių ir suprato, kad pasikliauti vien nafta negalima – tai yra nesaugu, neekonomiška ir neprotinga. Ypač, kai šalyje auga cukranendrių plantacijos – juk cukranendrės yra vieni iš geriausių kultūrinių augalų energijos gamybai! 1975 metais pradėta Nacionalinė alkoholio programa (Programa Nacional do Álcool arba Pró-Álcool). Pagal ją sustiprinta cukranendrių etanolio gamyba, įvestas privalomas etanolio kiekis benzine.

1979 metais pasaulį išvydo pirmasis tik gryną etanolį (E100) naudojantis automobilis Fiat 147. Nieko keisto, kad jis pasirodė ir buvo gaminamas Brazilijoje. Tiesa, prireikė laiko, kol pasirodė ir etanolį ir benziną galintys naudoti automobiliai – jų kūrimas prasidėjo tik amžiaus pabaigoje. 2003 metais pristatytas Volkswagen Gol Total Flex tapo pirmuoju komerciniu lengvuoju automobiliu, galinčiu naudoti bet kokį etanolio ir benzino mišinį.

Flex-fuel sistema yra Brazilijoje gimusi inovacija. Variklio nustatymai etanoliui ir benzinui, žinoma, skiriasi, o Flex-Fuel sistemos iš esmės leidžia bet kokius benzino-etanolio mišinius. Pavyzdžiui, pusę etanolio bako išdeginęs vairuotojas gali sugalvoti įsipilti benzino. Ir įsipila, nes etanolio kaina stipriai svyruoja dėl kintančios pasiūlos. Lambda zondas tiria degimo kokybę ir variklio valdymo blokas pagal tai reguliuoja įpurškiamų degalų kiekį, degimo laiką.

2003 metais automobiliai su Flex-Fuel sistema sudarė mažiau nei 3 % visų naujų automobilių, bet jau 2004-aisiais jie sudarė maždaug penktadalį rinkos. Dabar beveik 90 % visų naujų Brazilijoje parduodamų lengvųjų automobilių gali naudoti ir benziną, ir etanolį, o gryno benzino Brazilijos degalinėse jau seniai nėra. Dauguma į degalinę užsukančių automobilių bakus pildo etanoliu – benzinas tapo tik senesnių automobilių degalais. Net ir daug po 2008 metų pagamintų motociklų naudoja etanolį.

Aštuntojo dešimtmečio naftos krizės paskatino Braziliją po truputį pereiti prie etanolio naudojimo. Nepriklausomybė nuo iškastinio kuro yra labai svarbi šalies saugumui ir ekonomikai. Bet etanolis turi ir kitų privalumų.

Etanolio pranašumai prieš benziną

Brazilija, žinoma, nėra vienintelė valstybė gaminanti ir naudojanti etanolio kurą. Tiesą sakant, didelėje pasaulio dalyje gryno benzino jau nenusipirksite, o didžiausia etanolio gamintoja yra JAV, kur alkoholis gaminamas iš kukurūzų. Jei pasaulis iš karto nebūtų peršokęs į elektromobilius, tikėtina, kad naudotume vis daugiau etanolio.

Etanolio degalai yra žymiai švaresni už benziną. Augdamos cukranendės iš aplinkos sugeria CO2  – to paties negalima pasakyti apie naftos gręžinius. Jei cukranendrių auginimui, etanolio gamybai ir transportavimui nereikėtų benzininės-dyzelinės technikos, etanolis teoriškai galėtų būti neutralus CO2 požiūriu (į aplinką sugrįžtų tik tas anglies dvideginis, kurį anksčiau sugėrė cukranendrės). Žinoma, kol kas tai nėra įmanoma, bet etanolis vis tiek leidžia net 86-90 % sumažinti šiltnamio efektą sukeliančias emisijas. 1 iškastinio kuro litras, sunaudotas cukranendrių auginime ir etanolio gamyboje, leidžia sukurti 8-11 litrų etanolio. Įsivaizduokite, kokiu švariu oru mes kvėpuojame, jei mūsų automobiliai staiga taptų 86-90 % švaresni! Ir tam nereikėtų brangių elektromobilių.

Tiesa, teoriniai skaičiavimai yra gražesni už realybę, nes cukranendrių plantacijų plėtimas dažnai kainuoja miškus. Bet net ir turint tai omenyje neįmanoma paneigti fakto, kad etanolio ciklas (auginimas-gamyba-naudojimas) aplinkai yra žymiai draugiškesnis. Net ir tai, kas rūksta iš etanolį deginančių automobilių išmetamųjų vamzdžių nėra taip nuodinga – tose emisijose mažiau anglies dvideginio, sieros junginių, suodžių. Didžiausias Brazilijos miestas San Paulas džiaugiasi, kad didėjant etanolį deginančių automobilių skaičiui, vietinis oro užterštumas mažėja. San Paulo valstijoje užauginama didžioji dalis Brazilijos cukranendrių.

Etanolio kaina labai priklauso nuo cukranendrių derliaus (vadinasi, ir oro sąlygų) ir atstumo tarp vartotojo ir plantacijų. San Paule etanolis dažniausiai yra ekonomiškesni degalai už benziną, nes kainuoja daugiau nei 30 % pigiau – tai daugiau nei kompensuoja 20-25 % išaugusias degalų sąnaudas. Tiesa, ne visada – kai kainų skirtumas sumažėja, vairuotojai renkasi benziną. Tuo ir gera Flex-Fuel sistema – galima prisitaikyti prie degalų pasiūlos ir kainų kitimo. Beje, įdomus faktas – etanolį naudojantys automobiliai veikia sklandžiau ir tyliau nei benzininiai. Jie taip pat išvysto maždaug 9 % didesnę galią ir 7 % stipresnį sukimo momentą.

Be to, etanolio gamyba sukuria daugiau darbo vietų nei benzino. Aišku, ne visi tie darbai yra gerai apmokami ar pasižymi geromis sąlygomis, bet padėtis gerėja ir įstatymai numato, kad cukranendrių augintojai ir etanolio gamintojai turi investuoti į darbuotojų transportavimą, sveikatos ir gyvybės draudimą. Nemažai mokyklų ir darželių yra finansuojama cukranendrių ir etanolio pramonės lėšomis.

Brazilija yra didžiausia etanolio eksportuotoja pasaulyje. Kitoms šalims ji nori pasiūlyti ne tik etanolio kurą, bet ir technologijas bei patirtį – jai jau vadinama etanolio diplomatija.

Brazilija seniai išmoko susitvarkyti su etanolio problemomis. Nors minėtas pirmasis etanolinis Fiat 147 negalėjo deginti benzino, absoliuti dauguma dabar parduodamų automobilių naudoja Flex-Fuel sistemas – juos galima maitinti ir benzinu, ir etanoliu. Senesni automobiliai turėjo papildomus benzino rezervuarus, skirtus variklio užvedimui prie vėsesnių orų – kai lauke tvyro mažesnė nei 15 °C temperatūra etanolio varikliai sunkiai kuriasi. Tačiau nuo 2009 metų Volkswagen jau siūlo automobilius be to papildomo benzino bako – ši sistema vadinama TotalFlex. Nuo 2009-ųjų Brazilijoje galima įsigyti ir motociklų, kurie gali naudoti etanolį ir vos per porą metų jie sudarė pusę naujų motociklų rinkos.