Chrysler TC – tai amerikietiškas devintojo dešimtmečio kabrioletas. Šiaip, apie jį tikriausiai nebūtų ko rašyti, tačiau Chrysler TC turi įdomią istoriją – nors nešioja amerikietišką vardą, šis automobilis buvo gaminamas Italijoje.
Kažkur jau girdėta istorija? Na, Italija yra stilingo automobilio namai. Peugeot 406 Coupé buvo gaminamas Italijoje Pininfarina gamykloje ir apskritai galėjo būti Fiat, o Volvo 262C buvo Bertone kūrinys. Ir JAV automobilių pramonės milžinų santykiai su Italija jums neturėtų būti naujiena – prisiminkite apie Cadillac Allanté.
Chrysler kadaise buvo pakankamai prabangių automobilių markė, garsėjusi inovatyviu požiūriu ir techniniu patikimumu. Tačiau su laiku tas įvaizdis prigeso ir devintajame dešimtmetyje Chrysler gimtojoje JAV jau buvo laikomas darbininko automobiliu. Savaime tai nėra blogai, bet platesnė modelių gama verslo prasme yra protingesnė strategija. Todėl Chrysler ieškojo būdų pasistumdyti su brangesnius automobilius siūlančiais Cadillac ir Mercedes-Benz. Kadangi europietiški automobiliai ir Senojo Žemyno kultūra buvo laikoma klasės ženklu, Chrysler vadovas Lee Iacocca kreipėsi į italus.
Na, techniškai, jis kreipėsi į argentinietį. Iacocca gerai pažinojo iš Argentinos kilusį verslininką Alejandro de Tomaso. Jo vardo automobilių gamintojas jums tikriausiai yra girdėtas, bet ar žinote, kad vienu metu de Tomaso kompanijai priklausė ir Maserati? Ir ne taip jau trumpai – nuo 1975 iki 1993 metų. Alejandro de Tomaso išgelbėjo Maserati markę panašiai kaip Lee Iacocca prikėlė Chrysler. 1984 metais šios kompanijos pasirašė preliminarų susitarimą, pagal kurį italų automobilių gamintojas turėjo sukurti ir pagaminti naują Chrysler sportinį kupė. Ir tokį, kuris pakylėtų Chrysler markę į aukštesnį lygį.
Chrysler TC – blogiausia iš abiejų markių?
Iacocca geidė gražaus sportinio automobilio su itališku kėbulu ir Chrysler varikliu. Tik kad Maserati kėbulai devintojo dešimtmečio viduryje turėjo prastą reputaciją. Žvelgiant į visą Maserati istoriją, devintasis dešimtmetis tikrai nebuvo gražiausias, o kokybės problemos to įvaizdžio negerino. Be to, gaminti automobilį Italijoje ir jį importuoti į JAV yra gana brangu. Bet Lee Iacocca tikėjo, kad tai yra būtina siekiant gerinti Chrysler markės įvaizdį.
1988 metais Chrysler TC pradėjo riedėti nuo konvejerių Milane. Automobilis po truputį buvo gaminamas net trijose gamyklose Italijoje. Štai kėbulo plokštės buvo štampuojamos Innocenti gamykloje Turine, o galutinis surinkimas buvo atliekamas Maserati gamykloje Milane. Netrukus automobilis pasiekė JAV, bet amerikiečiai juo nesusižavėjo.
Kodėl? Nes savo išvaizda Chrysler TC nebuvo kažkuo labai išskirtinis. Kokybiškas, prabangus, solidus, bet neypatingai gražus. Blogiausia buvo tai, kad TC labai priminė daug pigesnį Chrysler LeBaron kabrioletą. Taip ir buvo planuojama, bet TC turėjo pasirodyti pirmiau, kad LeBaron atrodytų tarsi pigesnė jo versija. Tačiau Chrysler ir Maserati inžinierių nesutarimai vis atidėjo TC gamybą ir galiausiai jis pasirodė kaip brangesnis LeBaron.
Kitas smūgis TC pardavimams buvo jo variklis. Ankstyvieji Chrysler TC naudoja 2,2 litrų 119 kW variklius, suporuotus su trijų laipsnių automatinėmis transmisijomis. Galios kaip amerikietiškam automobiliui tikrai nedaug. Negana to, beveik 4,5 metrų ilgio kabrioletas yra varomas priekiniais ratais. Po metų Chrysler TC gavo 3,0 litrų V6 Mitsubishi variklį, bet jis išvysto tik 105 kW. Gerai bent tai, kad su juo automobilyje atsirado ir penkių laipsnių automatinė transmisija.
500 Chrysler TC automobilių gavo mechanines penkių laipsnių pavarų dėžes ir patobulintus 2,2 litrų variklius, ant kurių puikavosi Maserati vardas. Tai buvo marketingo triukas – nors tuos variklius iš tiesų surinko Maserati, jų architektūra yra ta pati, o naujas 16 vožtuvų galvas gamino britų Cosworth. Šis variklis, kuris, beje, naudoja japonišką turbokompresorių, jau išvysto 149 kW.
Na gerai, neįsimintina išvaizda, priekiniai varantys ratai ir silpni varikliai – negi Chrysler TC neturėjo jokių teigiamų bruožų? Turėjo. Kiekvienas automobilis iš Italijos į JAV atvykdavo su dviem stogais – kietas su operos langu labiau tiko žiemai, o medžiaginis – vasarai. Be to, Chrysler TC salonas pasižymi minkšta aukštos klasės odos apdaila.
Standartinė Chrysler TC įranga buvo gana gausi – kiekvienas automobilis turėjo skėtį, elektrines sėdynės, neblogą salono apšvietimą, ABS, 10 garsiakalbių stereo sistemą ir daug kitų privalumų. Kita vertus, Chrysler TC buvo labai brangus, todėl visų šių dalykų pirkėjai tikriausiai ir taip tikėjosi. Galbūt jie nesitikėjo, kad ratus specialiai šiam modeliui gamins Formulės 1 tiekėjas Fondmetal.
Chrysler TC – bloga verslo praktika
Didieji automobilių gamintojai privalo sekti tam tikrą verslo logiką. Planuotai nuostolingi projektai yra galimi, jei jie gerina markės įvaizdį, žinomumą, skatina kitų automobilių pardavimus. Tam, kad Chrysler TC būtų tapęs tokiu flagmanu, jis turėjo būti labai geras ir populiarus, net jei ir nepelningas. Bet jis nebuvo geras – jis buvo tik brangus ir nuostolingas.
Chrysler visaip gyrė savo TC, vadino jį europiečiu, kiekvienas kėbulas buvo pažymėtas kaip Maserati kūrinys. Bet priekiniais ratais varomas kabrioletas didelio populiarumo nesulaukė. Iš dalies dėl to, kad buvo labai brangus – 1989 metais jis kainavo 33 tūkstančius dolerių, o po poros metų – dar 4 tūkstančiais daugiau. Chrysler TC buvo daug pigesnis už, pavyzdžiui, Mercedes-Benz SL, bet brangesnis už Cadillac Eldorado. Pastarasis nebuvo kabrioletas, bet nešiojo prestižiškesnį vardą.
Negana to, Chrysler TC buvo skaudžiai nuostolingas. Vienas toks automobilis Chrysler kompanijai kainavo apie 80 tūkstančių dolerių. Jei TC būtų buvęs labai populiarus, gausūs pardavimai būtų sumažinę vienam automobiliui tenkančius kūrimo, vystymo ir gamybos kaštus. Importas vis tiek būtų buvęs brangus, bet TC teoriškai galėjo būti pelningas ar bent jau mažiau nuostolingas. Tačiau TC nebuvo populiarus ir Chrysler vadovai išūžė Lee Iacocca ausis – jo gamybą būtina nutraukti!
Paskutiniai Chrysler TC buvo pagaminti 1990 metais, parduoti – 1991-aisiais. Iš viso pasaulį išvydo 7300 tokių automobilių – tiek, kiek buvo numatyta pagal pradinį susitarimą. Kiek vėliau vienas iš aukštų Chrysler vadybininkų Bobas Lutzas sakė, kad TC programa kompanijai atnešė 600 milijonų dolerių nuostolių.
Iacocca mėgo Chrysler TC ir vėliau sakė, kad modelio programa žlugo dėl rinkodaros strategų kaltės – jie tiesiog nerado gero būdo pristatyti TC tarp prabangiųjų jo konkurentų. Tačiau realistiškai Chrysler TC siūlė labai mažai už labai daug. Tegul jis itališkas, savotiškai elegantiškas ir retas, bet tai – tik brangesnis LeBaron su tipiniais Chrysler ir Maserati trūkumais.
#/media/File:Chrysler_LeBaron_front_20080820.jpg){kind=link}
