Citroën yra garsus prancūzų automobilių gamintojas, bet ilgoje šios kompanijos istorijoje yra ir sunkesnės technikos pavyzdžių. Štai Citroën Belphégor savo laiku buvo tikrai pastebimas sunkvežimis, ypač gimtojoje Prancūzijoje. Tik kam jam trys priekiniai langai?
Citroën sunkvežimius gamino dar markės įkūrėjo André Citroëno laikais. Tiesą sakant, Citroën 23 buvo paskutinis markės modelis, sukurtas įkūrėjui dar esant gyvam. Citroën T23 yra neapdainuota kompanijos legenda, gaminta 1935-1969 metais – tik ilgaamžis 2CV gali jam prilygti gamybos laiku. Didelę Citroën istorijos dalį galima pamatyti dairantis Citroën muziejuje Paryžiuje. Ten pamatysite ne vieną primirštą Citroën kūrinį, įskaitant RE-2 sraigtasparnį.
Nors Citroën T23 tapo daugybės lengvųjų sunkvežimių ir autobusų pagrindu, šis modelis paskutinius savo gamybos metus jau atrodė labai senadamadiškai. Išvaizda komerciniam transportui nėra tokia svarbi, bet tarpukario dizainas slėpė ir tarpukario technologijas. Septintajame dešimtmetyje atėjo laikas atsisveikinti su T23. Tuo metu Citroën gamino ir kiek didesnį sunkvežimį Type 55, todėl nusprendė abu modelius pakeisti viena nauja efektyvesne ir patogesne platforma.
Naujo sunkvežimio kūrimą Citroën patikėjo savo geram pažįstamam italui Flaminio Bertoni, kuris buvo sukūręs ir Traction Avant, 2CV, DS, Type H bei Ami dizainą. Jam tai buvo paskutinis projektas ir jo tapimo masinės gamybos produktu jis nematė – Flaminio Bertoni mirė 1964 metais. Vienas iš reikalavimų buvo, kad naujasis sunkvežimis būtų bukanosis – kad jo variklis būtų įrengtas po kabina. Tai leido sutrumpinti mašinos ilgį, nors ir apsunkino variklio pasiekiamumą remontui. T23 variklis buvo priekyje po ilgu kapotu, bet septintajame dešimtmetyje tai vizualiai labai sendino sunkvežimį.
1965 metais Citroën pristatė savo naująjį sunkvežimį. Jis buvo žymimas raidėmis P bei N ir skaičiais nuo 350 iki 850, priklausomai nuo tipo ir dydžio, bet žmonės greitai jį praminė Belphégor. Tai – vaiduoklio iš populiarios prancūzų muilo operos Belphégor ou le Fantôme du Louvre (Belfegoras arba Luvro fantomas) vardas. Tokia pravardė Citroën sunkvežimiui suteikta dėl kiek baisoko jo veido. Aštri arkos formos briauna kertanti skersai per visą mašinos priekį prancūzams priminė piktai demonišką šypseną.
Beje, Belphegor vardas Nodum.lt skaitytojams gali būti girdėtas – tokią pravardę nešiojo ir lenkiškas lėktuvas PZL M-15.
Keistai atrodo ir du papildomi žemai įrengti langai. Bet juos Flaminio Bertoni ir Citroën ten įrengė ne dėl išvaizdos (ar bent jau ne tik dėl jos). Žiūrėdamas per juos vairuotojas gali įsitikinti, kad tinkamai sustojo parkavimo vietoje arba, kad aklojoje zonoje priešais sunkvežimį nieko nėra. Ankstesnis T23 turėjo daug žemesnę kabiną su gana siaura nosimi, todėl Citroën manė, kad aukštas ir stambus Belphégor nepratusiems vairuotojams bus šiek tiek sunkiau parkuojamas, nes priekiniai ratai iš vairuotojo pozicijos nėra matomi.
Belphégor nėra vienintelė sunkioji mašina istorijoje, turinti papildomus apatinius priekinius stiklus. Kažką panašaus turi ir amerikietiškas šeštojo dešimtmečio sunkvežimis International Harvester Sightliner. Ir Fendt GT, pagal kurį sukurtas sovietinis T-16 traktorius.
Aišku, negalima paneigti ir to, kad Citroën tiesiog norėjo, kad Belphégor turėtų išskirtinių savybių. Vairuotojai gyrė matomumą ir komfortą – tegul Belphégor buvo vadinamas demono vardu, bet tai yra draugiškas sunkvežimis.
Citroën Belphégor – patogus demonas
Citroën garsėjo, kaip patogių automobilių gamintojas, todėl ir Belphégor kūrime daug dėmesio buvo skiriama komfortui. Nors šis sunkvežimis turi paprastą rėmą ir važiuoklę su lingėmis, kabina turi amortizuojančią pakabą, todėl nevibruoja ir skaudžiai nesikrato. Teigiama, kad 1965 metais Belphégor buvo daug patogesnis už savo tiesioginius konkurentus. Prie to prisidėjo ir vairo stiprintuvas, kuris tais laikais tarp sunkvežimių buvo labai retas.
Be to, Belphégor turi hidropneumatinius stabdžius – ši sistema buvo pasiskolinta iš DS ir yra daug efektyvesnė už hidraulinius ar pneumatinius stabdžius. Belphégor stabdymo jėga yra automatiškai reguliuojama pagal vežamo krovinio svorį, o prietaisų skydelyje yra stabdžių nusidėvėjimo indikatorius.
Po Belphégor kabina montuoti įvairūs 4 ir 6 cilindrų varikliai, spaudžiantys nuo 59 iki 99 kW galią. Jie poruoti su 4 arba 5 laipsnių mechaninėmis transmisijomis. Žinoma, kaip ir daugelis sunkvežimių, Citroën Belphégor varomas tik galiniais ratais.
Citroën Belphégor atliko įvairias užduotis. Dauguma šių sunkvežimių turėjo atvirus bortinius krovinių skyrius, bet būta ir benzinvežių, keleivinių modifikacijų, ugniagesių sunkvežimių, ir daug kitokių mašinų, sukurtų Belphégor pagrindu. Šis sunkvežimis nebuvo gaminamas taip ilgai, kaip ankstesnis T23 – gamyba tęsėsi nuo 1965 iki 1974 metų. Per tą laiką pagaminta 10,7 tūkstančiai Belphégor sunkvežimių – nedaug, bet maždaug tokie gamybos tempai ir buvo prognozuojami. 1967 metais Citroën įsigijo sunkvežimių gamintoją Berliet ir keitė savo sunkiojo transporto strategiją. Citroën ir toliau gamino sunkvežimius, bet jau pagal Berliet dizainus, todėl jie neturėjo daug ypatingų bruožų.
.jpg){kind=link}
