Darbinis velenas – tai variklio jėgos perdavimo mechanizmas išoriniams įrenginiams. Pavyzdžiui, traktorių darbiniai velenai dažnai perduoda variklio jėgą įvairiems žemės ūkio padargams – žoliapjovėms, presams, dirvos purentuvams ir t. t. Ar žinojote, kad darbinis velenas traktoriuose pasirodė išradingo ūkininko dėka?
Darbinius velenus turi ne tik traktoriai, bet ir nemaža dalis sunkvežimių. Pavyzdžiui, kai kurios ugniagesių mašinos turi taip sukamus vandens siurblius. Darbiniai velenai taip pat naudojami hidrauliniams siurbliams, mechaniniams keltuvams, šiukšlių presams, integruotiems kompresoriams ir kitiems įrenginiams varyti.
O kadaise darbinių velenų apskritai nebuvo. Pirmieji garo traktoriai įprastai buvo naudojami tik tempimui. Prie jų buvo galima tvirtinti įvairius mechaninius prietaisus, tačiau energijos jie gaudavo nuo besisukančių agregato ratų – panašiai buvo sukami įvairūs arkliniai padargai. Stacionarūs varikliai (ar tiesiog vietoje stovintys traktoriai) energijos kitiems prietaisams galėjo pasiūlyti diržų pagalba. Tačiau kaip galite įsivaizduoti nemaža dalis tos energijos būdavo tiesiog iššvaistoma – ji dėl trinties tuose diržuose virsdavo karščiu.
Kažkas panašaus į darbinį veleną buvo užpatentuota tik 1878 metais. Šis primityvus mechanizmas eskizuose buvo vaizduojamas prijungtas prie garo variklių – juk pirmasis benzininis traktorius išrastas tik 1892 metais. Tačiau tai buvo postūmis, paskatinęs ūkininkus kurti savadarbius jėgos perdavimo mechanizmus, tarp kurių buvo ir tokių, kurie dabar primena modernų darbinį veleną.
Amerikiečių kompanija International Harvester 1918 metais tapo pirmuoju gamintoju siūlančiu traktorius su darbiniais velenais – pirmiausia su šiuo mechanizmu pasirodė modelis žymėtas kaip 8-16. Tai buvo didelė ir svarbi inovacija – beveik kaip standartinis trijų taškų padargų tvirtinimas. Kompanijos inžinierius Edwardas A. Johnstonas šią idėją nusižiūrėjo bent dešimtmečiu anksčiau Prancūzijoje – ten jis pamatė savadarbį ūkininko sukurtą darbinį veleną ir parsivežė šią idėją į valstijas.
International Harvester siūlė ne tik traktorius su darbiniais velenais, bet ir padargus, kurie galėjo pasinaudoti šia technologija. Ir nors konkurentas Case taip pat visai netrukus ėmė gaminti traktorius su darbiniais velenais, International Harvester spėjo įgauti didelį pranašumą prieš konkurentus. Trečiojo dešimtmečio pradžioje vis daugiau traktorių gamintojų ėmė siūlyti modelius su darbiniais velenais ir galiausiai tai tapo labai plačiai paplitusiu mechanizmu.
Pirmieji darbiniai velenai turėjo didžiulį trūkumą – jų sukimosi greitis priklausė nuo traktoriaus judėjimo greičio. Kitaip tariant, norėdamas įjungti darbinį veleną, traktoriaus operatorius privalėjo įjungti pavarą. Vėliau, apie 1945 metus, ši problema buvo išspręsta, kai pasirodė pirmieji nepriklausomi darbiniai velenai – jų sukimosi greitis visiškai nepriklausė nuo traktoriaus važiavimo greičio.
Darbinio veleno sukūrimas, žinoma, ūkininkams buvo didelė pagalba. Tačiau šis išradimas iš pradžių turėjo keletą problemų. International Harvester traktorių pirkėjai privalėjo rinktis to paties gamintojo padargus, nes kiti tiesiog netiko. Tai reiškia, kad ūkininkai norėdami naudoti tuos pačius įrankius privalėjo pirkti vienodus traktorius. Tai pasikeitė 1927 metų balandį, kai JAV Žemės ūkio inžinierių bendrija paskelbė pirmąjį darbinio veleno standartą – 536 (+-10) apsisukimų per minutę pagal laikrodžio rodyklę. Šis standartas, žinoma, buvo ne kartą atnaujintas ir patikslintas.
Taigi, jau daugiau nei 100 metų darbinis velenas yra vienas iš geriausių ūkininkų draugų. Šiek tiek trumpiau jis montuojamas ir įvairiuose specializuotuose sunkvežimiuose ir kitoje technikoje. Tiesa, šie draugai kartais yra tikri žudikai.
Darbas su sunkiaja technika niekada nėra visiškai saugus ir traktoriai (bei sunkvežimiai) čia nėra išimtis. Skaičiuojama, kad 5-10 % visų su traktoriais susijusių mirčių įvyksta dėl nesaugaus darbo prie darbinio veleno. Ši dalis gali įtraukti drabužius, sulaužyti kaulus ir atimti gyvybę. Todėl šiais laikais darbiniai velenai yra dengiami ryškiai geltonomis ar raudonomis plastikinėmis apsaugomis, kurios neleidžia rūbams įsivelti, ir kartais net yra apšviečiami. Tiesa, tos apsaugos patinka ne visiems, todėl kartais yra tiesiog pašalinamos, o senesnė technika tokių saugumo priemonių apskritai neturi.
