Formulės 1 trasos yra labai skirtingos. Miestų trasos dažnai yra labai siauros, be saugių vietų nuslysti nuo asfalto. Kai kurios trasos yra labai greitos, o kitose dominuoja aštrūs lėtesni posūkiai. Skiriasi ir posūkių, ir tiesiųjų, ir DRS zonų skaičius. Tačiau visos F1 trasos turi tiek pat sektorių – tris. Kodėl?
Ar žinote, kas yra tunelio efektas, stebimas kai kuriose F1 trasose? Kodėl lenktynininkai sako, kad po stipraus lietaus trasa tampa žalia? O kur ir kada vyko šalčiausios visų laikų Formulės 1 lenktynės?
Iš tikrųjų, tas klausimas apie sektorius yra suktas – trasa neturi trijų sektorių, ji tiesiog į tiek dalių dalinama. Jei kas nors rytoj nuspręstų, kad F1 trasa nuo šiol turi penkis sektorius, ji turėtų penkis sektorius ir jokių fizinių pakeitimų tam nereikėtų. Aišku, įdomu kodėl kiekviena trasa apskritai dalinama sektorius ir kaip nusprendžiama, kur yra sektoriaus ribos.
Trasa į sektorius skirstoma tam, kad žiūrovams ir komandoms būtų lengviau suprasti, kur kuris dalyvis turi pranašumą. Greičiausią laiką užfiksavęs lenktynininkas nebūtinai buvo greičiausias visoje trasoje. Galbūt jis buvo greičiausias pirmame sektoriuje, kur yra ilga tiesioji, ir tik maksimalaus greičio pranašumo dėka jis laimėjo kvalifikaciją, nors kituose dviejuose sektoriuose jis nebuvo greičiausias. Stebint kvalifikaciją televizoriaus ekrane tai labai gerai iliustruoja skirtingų bolidų ir vairuotojų stiprybes – galima palyginti ne tik visos trasos, bet ir skirtingų sektorių įveikimo laikus.
Televizijos transliacijose sektorių įveikimo laikai žymimi spalvomis. Visi nori violetinio sektoriaus – šia spalva žymimas rekordinis rezultatas. Žalia spalva irgi gera – tai yra asmeninis geriausias rezultatas. Tuo tarpu geltonas laikas rodo, kad lenktynininkas nepavijo net ir savo geriausio rezultato. Idealiu atveju, lenktynininkas norėtų trijų violetinių sektorių, nes tai rodytų absoliutų jo dominavimą. Reikia pabrėžti, kad taip rezultatai lyginami tik konkrečioje sesijoje – kvalifikacijos rezultatai nėra lyginami su laisvųjų treniruočių laikais.
Trasos skirstymas į sektorius tiesiog pasakoja detalesnę istoriją. Galima suprasti, kur lenktynininkas laimėjo ar pralaimėjo kvalifikaciją, palyginti skirtingų bolidų greitį lėtuose ir greituose posūkiuose, tiesiosiose. Trasa skirstoma būtent į tris didelius sektorius, nes tai užtikrina, kad kiekviename jų būs bent keli posūkiai. Suskirsčius trasą į 5 ar daugiau sektorių juose trūktų detalių – kai kurie sektoriai būtų tik vienas posūkis ar tiesioji. Tiesa, kiekvienas sektorius dar dalinamas į daug mažesnių mikro-sektorių. Juos dažniau analizuoja tik komandos, bet kartais juos pamini ir komentuotojai.
Kaip trasa dalinama į sektorius? Na, vieną aiškią ribą trasa jau turi – starto/finišo linija negali būti sektoriaus viduryje. Nuo jos trasa dalijama į tris maždaug vienodas atkarpas, stengiantis nepadalinti kokio posūkio pusiau. Taip pat stengiamasi pasirinkti vietą, kur patogu statyti jutiklius, tiksliai fiksuojančius, kada pravažiuoja bolidas.
