Koneinerinės logistikos privalumas tas, kad ji negaišina technikos laiko. Perkrauti kelis šimtus konteinerių galima greičiau nei kelis milijonus krovinių. Bagažas į didesnius komercinius keleivinius lėktuvus taip pat keliauja konteineriuose. O kas jei pusė lėktuvo fiuzeliažo būtų vienas didelis konteris? 1950-ųjų Fairchild XC-120 Packplane iškėlė tokią idėją.
Technika yra brangi, todėl ji turi dirbti. Tai ypač aktualu laikais kai technikos trūksta – pavyzdžiui, kare. Todėl 20 amžiaus viduryje buvo ieškoma būdų, kaip sutrumpinti lėktuvų ant žemės praleidžiamą laiką. 1947 metais modulinis-konteinerinis lėktuvas Miles M.68 buvo bandomas Jungtinėje Karalystėje, bet jis buvo visai mažas. JAV aviacijos kompanija Fairchild Aircraft manė, kad karinius transporterius C-119 Flying Boxcar galima pakrauti ir iškrauti jiems nedalyvaujant.
Galite įsivaizduoti, kokia naudinga būtų ši sistema. Lėktuvas nutūptų kariniame aerodrome, paliktų didelį konteinerį su ginklais, amunicija, atsargomis ar kariais, ir paimtų konteinerį su sužeistaisiais. Šią idėją būtų galima pritaikyti ir civiliniame gyvenime, ypač komerciniuose pervežimuose. Na, bent jau taip manė Fairchild, kai ėmėsi pjaustyti ir modifikuoti savo C-119.
Fairchild C-119 Flying Boxcar, pirmam skrydžiui pakilęs 1947 metais, buvo pakankamai senamadiškas lėktuvas, sukurtas pagal Antrojo pasaulinio karo laikų C-82 Packet konstrukciją. Jo pilotų kabina buvo virš krovinių skyriaus, o variklius ir uodegą jungė du atskiri korpusai (juosmenys). Dėl šių savybių C-119 buvo pakankamai paprastai modifikuojamas lėktuvas. Fairchild inžinieriai paėmė vieną tokį C-119 ir horizontaliai per pusę perpjovė jo fiuzeliažą. Likusi fiuzeliažo dalis buvo kilstelėta į viršų.
Prarastą nosies važiuoklę pakeitė dvi poros po varikliais sumontuotų mažesnių ratų. Fairchild inžinieriai suformavo konteinerio pakabinimo taškus ir taip sukūrė XC-120 Packplane prototipą. Aišku, jam pagamino ir bandomąjį prikabinamą modulį.
Fairchild XC-120 Packplane ilgis – 25,25, plotis (sparnų ilgis) – 32,46 m. Jis galėjo gabenti 9 tonų krovinius. Kokius? Na, Fairchild pagamino tik vieną demonstracinį konteinerį, bet buvo planuojama, kad po lėktuvu bus montuojami krovininiai ir keleiviniai moduliai. Aišku, pagrindinės idėjos buvo siejamos su karyba – tai turėjo būti modulinis karinis transporteris. Fairchild XC-120 Packplane pirmam skrydžiui pakilo 1950 metų rugpjūčio 11 dieną.
XC-120 Packplane galėjo būti itin pajėgus karinis transporteris. Nusileidęs su konteineriu jis savo žirklinio važiuoklės mechanizmo pagalba pasikeldavo aukščiau nuo tako asfalto, kad technikai galėtų atjungti konteinerį. Jis tuomet galėjo būti nutempiamas traktoriumi ar sunkvežimiu. Lėktuvas galėjo skristi ir be jokio konteinerio.
XC-120 Packplane bandymai buvo sėkmingi. Lėktuvas buvo stabilus ir patikimas, bet tuo niekas nesistebėjo, nes toks buvo ir C-119 Flying Boxcar. Fairchild turėjo įdomių idėjų – skirtingi moduliai būtų leidę vienam lėktuvui atlikti kelias skirtingas funkcijas. Tačiau po kelių viešų pasirodymų XC-120 Packplane buvo nurašytas. JAV karinių pajėgų jis nesudomino, o Fairchild nesiryžo investuoti į komercinių panaudojimo galimybių vystymą bei bandymus.
Modulinių orlaivių tikrai būta – Kamov Ka-26 yra neblogas pavyzdys. Tačiau Fairchild XC-120 Packplane idėja pasirodė tada, kai nebuvo reikalinga. Lėktuvų po Antrojo pasaulinio karo netrūko, todėl karinės pajėgos šiuo prototipu labai nesusidomėjo. Be to, sertifikacija ir bandymai būtų buvę pakankamai sudėtingi ir brangūs.
.jpg){kind=link}
