Kodėl 8-ajame dešimtmetyje JAV automobiliai bjauroti storais bamperiais?

Ilgą laiką pagrindinė bamperių funkcijų buvo kėbulo apsauga nuo smulkių pažeidimų. Bamperiai dabar yra gražiai integruoti į bendrą automobilio dizainą, bet 20 amžiaus pabaigoje tai dar nebuvo standartas. Bamperiai matomos lengvai keičiamos apsauginės automobilių detalės. Jie buvo itin dideli ir ryškūs 8-ojo dešimtmečio JAV.

Ilgą laiką automobiliai nešiojo chromuotus ar nikeliuotus bamperius ir jie nebuvo susiję su reikalavimais saugumui. Tai buvo funkcionalios detalės, padedančios išvengti smulkių kėbulo pažeidimų. Parkuodami savo 1969-ųjų Jaguar XJ švelniai stuktelite į garažo sieną ir blogiausiu atveju turite keisti tik bamperį. Jis daug nekainuoja, nes visi XJ dėvi tokius pačius bamperius. Dabar, kai metaliniai bamperiai yra paslėpti po kėbulo spalvos plastiku, tai padarytų būtų sunkiau – naują detalę tenka dažyti.

Daug sportiškesnių automobilių anksčiau apskritai neturėjo bamperių, nes tai leido sutaupyti svorio ir kartais mažino oro pasipriešinimą. Net ir egzistuojantys bamperiai buvo tiesiog funkcionalios kėbulo detalės, kurias dizaineriai gebėjo išnaudoti kaip drobę savo fantazijos piešiniams.

Bamperių situacija JAV pradėjo keistis 1971 metais, kai Nacionalinė greitkelių eismo saugumo administracija paskelbė pirmuosius bamperių standartus. Tai buvo unikalus dokumentas, kokio Europoje niekada nebuvo. Buvo numatyta, kad priekinis bamperis turi apsaugoti visą saugumo įrangą, įskaitant žibintus, net ir susidūrimo 8 km/val. (5 mylių per valandą) atveju. Galinis bamperis turėjo saugoti nuo susidūrimo 4 km/val. greičiu padarinių.

8 km/val. yra didesnis greitis nei jums atrodo. Turint omenyje automobilio svorį ir su tuo susijusią inerciją, tokiu greičiu sieną pabučiavusi 1972-ųjų mašina beveik garantuotai netektų priekinių žibintų, grotelių, o ir kapotas tikriausiai neliktų nenukentėjęs. Taigi, automobilių gamintojai buvo priversti kurti didelius toli nuo žibintų atsikišusius bamperius. Tiesa, šios taisyklės nebuvo susijusios su saugumu – tokių standartų įtvirtinimu 1972 metų spalį pasirūpinęs Jungtinių Valstijų Kongresas rašė, kad taip gamintojai įpareigojami mažinti mažų avarijų kaštus vairuotojams.

Tik pažvelkite į antros kartos Ford Mustang su vinilu dengtu stogu:

Tie dideli bamperiai tikrai darkė automobilių išvaizdą. Dažnai jie buvo pagaminti iš standžios gumos, kartais – iš metalo su pora vertikaliu guminių intarpų. Kita vertus, smulkesni susidūrimai ir nedideli paslydimai aikštelėse iš tikrųjų tapo ne tokie baisūs. Kai kurie gamintojai rinkosi didelius, negražius, bet pigius guminius bamperius – jie buvo tarsi minkštos plytos. Kiti pasikliovė dinamiškais bamperiais su alyva ir azotu užpildytais amortizatoriais. Tie amortizatoriai galėjo būti paslėpti, bet nuo jų bamperiai dažnai tapdavo tik dar didesniais.

Labiausiai nukentėjo europietiško dizaino mašinos. Štai kokį Lamborghini Countach atsimename mes:

Gražus, elegantiškai aštrus pleištas yra tikras superautomobilių meno kūrinys. Jis ypač gerai atrodo be spoilerio, kuris jam tiesiog nebuvo reikalingas. Tačiau JAV Lamborghini Countach atrodė kitaip ir tai nėra susiję su tuo nelemtu spoileriu:

Žinoma, tai – ekstremalus pavyzdys, nes juodi guminiai bamperiai ant balto automobilio tiesiog neatrodys gerai. Buvo ir kėbulo spalva dažytų bamperių, bet gražiai juos pritaikyti žemai superautomobilio nosiai buvo tiesiog neįmanoma. Aišku, šiek tiek padėjo tai, kad ne visose JAV dalyse automobiliai turi nešioti priekinius valstybinius numerius.

Kita vertus, kai kurie amerikietiški automobiliai, kurių dizainas buvo tobulinamas jau žinant naujus standartus, sugebėjo visai neblogai integruoti tuos naujus bamperius. Tiesiog reikėjo pasistengti įleisti bamperį giliau į kėbulą ir gerai apsaugoti žibintus.

Amerikietiškas bamperių standartas griežtėjo kelis kartus. 1974 metais buvo numatytas standartinis bamperio aukštis ir būtinybė atlaikyti smūgius kampu. Tas standartinis aukštis, aišku, tapo dar viena problema smailių automobilių dizainui, bet labiausiai nuo to nukentėjo ne koks Gandini pleištas, o Citroën SM. Šis GT klasės gražuolis sėkmingai žengė į JAV rinką ir net tapo 1972-ųjų Motor Trend žurnalo metų automobiliu. Tačiau viena jo inovacija tapo problema.

Citroën SM turi reguliuojamo aukščio hidropneumatinę važiuoklę, todėl niekaip negalėjo palaikyti pastovaus reikalaujamo bamperio aukščio. Ta itin patogi važiuoklė buvo vienas iš didžiausių Citroën privalumų. Be to, paprastesnės standartinės pakabos SM ir neturėjo, todėl specialiai JAV rinkai būtų tekę kurti naują. Taigi, 1974-ųjų Citroën SM į Jungtines Valstijas taip ir neišvyko – 134 amerikiečiams pagaminti tų metų automobiliai buvo išsiųsti į Japoniją.

Citroën SM tapo pavyzdžiu, kokios keistos yra tos amerikietiškos bamperių taisyklės. Jos ne tik nekreipė dėmesio į inovatyvias reguliuojamos važiuoklės sistemas, bet apskritai nesirūpino saugumu. Taip, supratote teisingai – tie stori, 8 km/val. smūgius atlaikantys bamperiai nebuvo susiję su saugumu. Vienintelė jų paskirtis buvo sumažinti nedidelių avarijų metu patiriamus nuostolius. Tai gerai iliustruoja 1976 metais patvirtinti aprašai, kurie nurodė, jog priekinis bamperis ne tik turi apsaugoti su pagrindinius automobilio elementus 8 km/val. susidūrimo atveju, bet ir pats turi išlikti beveik nepažeistas. Tokie kieti bamperiai dabar atrodo nesuprantami, nes jie gali būti pavojingi pėstiesiems, o ir smūgio nesušvelnina taip šiuolaikinės deformacinės zonos.

1980-1982 metais galioję standartai buvo labai griežti. Bandymų metu buvo leidžiamas tik 10 mm įlinkimas ar 19 mm pasislinkimas iš originalios bamperio pozicijos. Priminsime – smūgiai 4-8 km/val. greičiu yra stipresni nei jums atrodo. Tačiau tuo metu JAV vis dar gyvavo mitas, kad stiprus, smūgiams atsparus automobilis yra saugus. Tai, beje, yra viena iš priežasčių, kodėl krosoveriai, visureigiai ir pikapai bamperių saugumo taisyklių išvengė – jie apskritai buvo priskiriami sunkvežimiams.

1982 metais JAV bamperių standartai ėmė švelnėti – iš pradžių 8 km/val. atandartą pakeitė 4 km/val., o vėliau viskas pasisuko arčiau tarptautinių taisyklių. Tiesa, tai įvyko ne dėl naujų smūgių sugėrimo ir deformacinių zonų tyrimų, o dėl prezidento Ronaldo Reagano administracijos bandymų sumažinti federalinių taisyklių naštą pramonei.

Amerikietiški bamperiai buvo ne tik baisūs, bet ir pakankamai sunkūs, o visi inžinieriai žino, kad didelis svoris už ratų bazės ribų yra nepageidaujamas. Be to, tie bamperiai tik saugojo ne pačių geriausių vairuotojų pinigines, nes silpnesnis kontaktas automobilių aikštelėje nepalikdavo žymių. Jie nepagerino automobilio saugumo – greičiau jau priešingai. Taigi, jų atsisakymas buvo pergalė ne tik dizaino, bet ir saugumo prasme. Dabar ir JAV didesnis dėmesys skiriamas deformacijos zonoms (žmonių smūgio metu patiriamų apkrovų mažinimui) bei pėsčiųjų saugumui. Kita vertus, ir dabar yra žmonių, kurie ilgisi tų lengvai keičiamų chromo ar juodos spalvos bamperių.