Ferrari universalas? Buvo, bet ne bet kam

Agresyvi elegancija – taip galima apibūdinti Ferrari automobilius. Nuo plakatų berniuko kambaryje iki tikrų meno muziejų salių – Ferrari kūrinius pažįsta ir pripažįsta visi. Didžiąją Ferrari istorijos dalį sudaro sportiniai automobiliai, superautomobiliai ir GT klasės mašinos. O kaip universalai? Per daug kasdieniška, tiesa?

Žinoma, kad taip. Universalo kėbulas pasižymi ne tiek gražia, kiek praktiška forma. Dėl skonio, žinoma, nesiginčijama, tačiau tikriausiai sutiksite, kad universalas nėra lengvai suderinamas su Ferrari filosofija. Nors Ferrari FF ir GTC4Lusso šiek tiek primena universalus, tai – labiau shooting-brake stiliaus kupė. Tačiau, aišku, vieną universalą surastume – kitaip nebūtų šio straipsnio.

Ferrari 456 – tai didelis keturvietis GT, skirtas ilgoms, greitoms ir stilingoms kelionėms, gamintas 1992-2003 metais. Tai – ypatingai elegantiškas automobilis, pasižymintis minkštomis kėbulo linijomis, žemu siluetu ir skoningomis detalėmis. 456M (atnaujinta 456 versija) buvo paskutinis Ferrari modelis, nešiojęs atidaromus žibintus. Nesunku atpažinti, kad tai – Pininfarina dizaino namų kūrinys.

Po Ferrari 456 kapotu plaka 5,5 litrų V12 širdis, išvystanti 436 AG (325 kW). Šis gražus variklis per 6 laipsnių mechaninę arba 4 laipsnių automatinę transmisiją suka tik galinius automobilio ratus. Tačiau kam ta automatinė pavarų dėžė, kai mechaninė tokia gera?!

Nors iš išorės taip ir neatrodo, Ferrari 456 yra tikras keturvietis automobilis. Žinoma, galines sėdynes reikėtų skirti žemesniems žmonėms, tačiau jos iš tikrųjų tinka suaugusiems – tuo gali pasigirti tikrai ne kiekvienas sportinis automobilis. Aišku, laikyti 456 labai praktišku vis tiek būtų labai sunku.

Brunėjaus princas ir sultono brolis Jefri Bolkiah nusprendė, kad norėtų septynių keturdurių (techniškai – penkiadurių) Ferrari 456 universalų. Nepakartojamai turtingas automobilių kolekcionierius kreipėsi į Pininfarina ir ši nusprendė patenkinti jo prašymą. Taip pasaulį išvydo keistasis Ferrari 456 GT Venice – pirmasis Ferrari universalas.

Šie automobiliai tikriausiai būtų dingę be žinios kažkur garaže Brunėjuje, tačiau princas persigalvojo ir galiausiai nusipirko tik šešis. Septintasis 456 GT Venice jau buvo pagamintas, todėl buvo parduotas kolekcionieriui iš Jungtinės Karalystės.

Ferrari 456 GT Venice išsaugojo visus geriausius 456 kupė dizaino bruožus. Tai nėra negražus automobilis. Priekyje prasidedanti išraiškinga kėbulo linija, braukianti per priekines dureles, tęsiasi ir per galines. O ir galinė automobilio dalis neprarado Ferrari dizaino kalbos unikalumo.

Tik kažin, ar princas Jefri Bolkiah šiais automobiliais važinėjo. Seniai žinoma, kad prabangūs ir unikalūs automobiliai Brunėjuje stovi nenaudojami. Brunėjuje ilsisi ir visa specialiai Brunėjaus karališkajai šeimai sukurtų Ferrari F40 kolekcija, ir kiti ypatingi modeliai. Ir niekas jais nevažinėja.

Tiesą sakant, Venice net nebuvo vienintelė ypatinga Ferrari 456 versija, iškeliavusi į Brunėjų. Sultonas Hassanal Bolkiah įsigijo vieną 456 sedaną (tai nebuvo pirmasis markės sedanas) ir vieną kabrioletą. Galite neabejoti, kad ir jais beveik nebuvo važinėjama.

Nors paprastiems Ferrari pirkėjams buvo prieinamas tik keturvietis kupė, specialius užsakymus pateikinėjo ne tik Brunėjaus karališkoji šeima. Štai krepšininkas Shaquilleas O’Nealas turėjo Ferrari 456 Targa versiją. Šis automobilis, kaip supratote iš jo pavadinimo, turėjo nuimamą stogą, tačiau teko atlikti ir kitus patobulinimus. Galinės sėdynės buvo pašalintos, kad 216 cm ūgio O’Nealas apskritai tilptų į tą automobilį.

Kiek kainavo tos ypatingos Ferrari 456 versijos? Na, niekas nežino, tačiau gandų lygyje buvo kalbama, kad Brunėjaus sultonas už savo Ferrari 456 GT Venice sumokėjo po maždaug 1,5 milijonus dolerių. 20 amžiaus pabaigoje tai buvo dar įspūdingesnė suma nei atrodo dabar, o jis įsigijo šešis. Ir galite neabejoti, kad specialiai jam pagamintus automobilius jis perka iki šiol – tiesiog ne apie visus kalbama viešai.