Štai įdomus faktas, kurį tikrai esate girdėję dar mokykloje – gamtinės dujos yra bekvapės. Kadangi žmonija dujas naudoja labai plačiai, tai yra problema – sunku pastebėti bekvapių ir bespalvių dujų nuotėkius. Taigi, gamtinės dujos yra žymimos cheminiais kvapikliais, kurie leidžia anksti užuosti dujų sistemos pažeidimus. Tik koks tai kvapas?
Greičiausiai tą kvapą esate pajutę bandydami uždegti užsispyrusią dujinę viryklę. Kai kurie žmonės tą aromatą apibūdina kaip supuvusius kiaušinius, sierą ar prastai prižiūrimą komposto duobę. Jis yra labai ryškus – juk turi būti pastebimas net ir mažais kiekiais.
Kodėl gamtinės dujos turi būti žymimos kvapu?
Gamtinės dujos – tai tos dujos, kurios yra išgaunamos iš Žemės plutos, o ne tos, kurios yra sukuriamos gamyklose. Gamtinės dujos susiformavo per milijonus metų – įvairūs organizmai (daugiausia jūriniai augalai bei dumbliai) suiro Žemės plutos kišenėse, kuriose nebuvo deguonies. Karštis bei slėgis suardė tas organines medžiagas ir su laiku pavertė jas dujomis. Tam reikėjo ypatingų sąlygų – tokių, kurios uždarytų jūros dugną į tam tikrą voką, kur organinės kilmės medžiagos galėtų suirti, o irimo procese išsiskyrusios dujos negalėtų ištrūkti į atmosferą. Ten, kur tos kišenės dėl geologinių procesų buvo sandarios, dabar yra gamtinių dujų telkiniai.
Pats apibūdinimas gamtinės dujos yra labai platus. Gamtinės dujos viename regione savo sudėtimi bus kitokios nei kitame. Tačiau įprastai didžiąją gamtinių dujų dalį sudaro metanas, kuris yra bekvapis. Tiesą sakant, praktiškai visi reikšmingi gamtinių dujų komponentai yra bekvapiai ir bespalviai.
Todėl ir gamtinės dujos yra bespalvės, beskonės ir bekvapės. Tai reiškia, kad be specialių priemonių jų nutekėjimo namuose nepastebėtumėte. Tai kelia rimtų problemų – gamtinės dujos yra ypatingai degios ir užpildžiusios nevėdinamą patalpą gali sukelti sprogimą. Tokių nelaimių tikrai pasitaiko. Be to, gamtinės dujos nėra oras – kvėpuodamas jomis žmogus gali uždusti. Taigi, akivaizdu, kad gamtinėms dujoms reikia kvapo ir būtent tam ir naudojamas metantiolis.
Bezdalai, smegenys ir buitinės dujos
Metantiolis, dar žinomas kaip metilo merkaptanas, yra organinis sieros junginys, kurio formulė – CH3SH. Kaip matote, metantiolio sudėtyje yra susijungę anglies, vandenilio ir sieros elementai. Šis junginys yra atsakingas už prastą burnos bei žarnyno dujų kvapą. Na, iš tikrųjų, metantiolio yra ne tik bezdaluose, bet ir kraujyje, smegenyse, įvairiuose augaluose, kai kuriuose sūriuose bei riešutuose.
Kaip jau supratote, metantiolis yra naudojamas kaip kvapiklis gamtinėms dujoms žymėti. Jis yra išgaunamas kaip šalutinis medienos bei popieriaus pramonės produktas. Be to, jis yra gaminamas ir pramoniniu būdu jungiant vandenilio sulfidą ir metanolį. Mentatiolis nėra brangus ir puikiai maišosi su metanu, todėl, vaizdžiai tariant, efektyviai pakvepina kiekvieną dujų kubą.
Beje, žmonės ne be reikalo tą kvapą lygina su supuvusiais kiaušiniais ar pūvančiais augalais – už tą smarvę taip pat atsakingas metantiolis.
Ar metantiolis saugus?
Jei netikėtai užuosite metantiolį savo namuose, šio junginio toksiškumas bus mažiausiai svarbus – reikės galvoti apie dujų nuotėkį. Pats metantiolis irgi yra ypatingai degus – jo buvimas jūsų naudojamose dujose jų degumui įtakos neturi.
Tik aukštos koncentracijos metantiolis yra pavojingas sveikatai ar net gyvybei – jis paveikia centrinę nervų sistemą. Tačiau gamtinėse dujose jis užima labai mažą dalį. Tai reiškia, kad vos užuodus metantiolį, pavojaus jis vis dar neturėtų kelti. Metantiolio toksiškumas pavojingesnis pramoninėse vietose, kur šis chemikalas gaminamas ar naudojamas grynas. Mat metantiolis dar naudojamas pesticidų, plastikų bei pašarų gamyboje.
Taigi, tas kvapas, kurį jaučiate įjungę dujinę viryklę yra metantiolis – organinis sieros junginys, dar aptinkamas jūsų kraujyje, smegenyse ir, žinoma, žarnyne.
