Mercedes-Benz 300 SL yra vienas iš tų istorinių automobilių, kuriuos atpažįsta visi. Dabar tai – ir vienas brangiausių klasikinių Mercedes-Benz automobilių. Vienas iš išskirtinių 300 SL bruožų – aukštyn atidaromos durelės. Bet ar žinojote, kad jos buvo sukurtos dėl visiškai praktinių priežasčių?
Superautomobilių gamintojai dažnai nori išsiskirti durelėmis. Lamborghini, McLaren, Koenigsegg, Gumpert ir daug kitų gamintojų naudoja ypatingus durelių mechanizmus, kurie kasdieniuose automobiliuose tiesiog nėra sutinkami. Taigi, būtų lengva pamanyti, kad Mercedes-Benz 300 SL durelės buvo tik ekstravagantiškas dizaino pasirinkimas. Tačiau taip nebuvo.
Mercedes-Benz 300 SL – prijaukintas lenktyninis automobilis
1954-1963 metais gamintas Mercedes-Benz 300 SL (W198) iš tikrųjų buvo gatvėms pritaikytas lenktyninis automobilis. Šeštojo dešimtmečio pradžioje Mercedes-Benz nusprendė visa galva pasinerti į automobilių sportą. 1952 metais pristatytas lenktyninis automobilis W194 buvo labai pažangus. Inžinierius Rudolfas Uhlenhautas jam sukūrė itin aptakų kėbulą su lengvu vamzdiniu rėmu. Šio automobilio priekyje buvo 3 litrų 6 cilindrų variklis, paimtas iš prabangaus 300 Adenauer (W186) automobilio. Jis išvystė tik 130 kW (175 AG) galią – Ferrari ir Jaguar konkurentai turėjo žymiai galingesnius variklius. Nepaisant to, W194 dominavo ir Le Mano, ir kitose išvermės lenktynėse, nes buvo lengvas ir aptakus.
Mercedes-Benz galėjo džiaugtis sėkmingu W194 pasirodymu pasaulinio lygio lenktynėse, tačiau buvo manančių, kad to nepakanka. 1953 metais W194 gavo mechaninę Bosch įpurškimo sistemą, didesnius ratus ir 85 kg lengvesnį magnio lydinio kėbulą, tačiau 1954-aisiais Mercedes-Benz susikoncentravo į Formulę 1 ir W194 programa buvo baigta.
Niujorke įsikūręs prabangių automobilių importuotojas Maxas Hoffmanas negalėjo patikėti, kad W194 istorija eina į pabaigą. 1953 metais susitikime Štutgarte jis ragino Mercedes-Benz vadovus sukurti gatvėms skirtą W194 versiją. Kompanijos atstovai iš pradžių entuziazmu netryško, tačiau Hoffmanas buvo įsitikinęs, kad toks automobilis būtų labai paklausus. Hoffmanas iš karto užsakė net tūkstantį tokių mašinų, tikėdamas, kad šios investicijos atsipirks, nes amerikiečiai greitai išpirks tokius greitus ir gražius automobilius. Toks didelis užsakymas galutinai įtikino Mercedes-Benz – lenktyninis W194 virto prijaukintu W198.
Būtent Hoffmano entuziazmo dėka užbaigtas Mercedes-Benz W198, gavęs 300 SL vardą, 1954 metais buvo pristatytas ne Ženevoje ar Frankfurte, o Niujorke. Šalia jo buvo pristatytas ir mažesnis bei pigesnis roudsteris 190 SL – dar vienas Hoffmano pasiūlymas.
Mercedes-Benz 300 SL variklis su naikintuvų technologijomis
Viena iš priežasčių, kodėl Mercedes-Benz neplanavo keliams skirtos W194 versijos buvo šio automobilio sudėtingumas ir nepraktiškumas. Jis buvo triukšmingas, nelabai patogus, neturėjo bagažinės, o variklis reikalavo ypatingos priežiūros. Kitaip tariant, tai buvo tik lenktyninis automobilis.
1953-iųjų Mercedes-Benz sprendimas karbiuratorius keisti mechanine Bosch tiesioginio įpurškimo sistema buvo susijęs su galios siekiu. Dar Antrojo pasaulinio karo naikintuvuose (pavyzdžiui, Messerschmitt Bf 109E) naudota įpurškimo sistema padidino to variklio galią nuo 130 iki 179 kW. Tačiau Mercedes-Benz 300 SL variklis dėl jos reikalavo daug priežiūros. Benzinas į cilindrus buvo purškiamas dar akimirką po degimo išjungimo, todėl jis po truputį skiesdavo tepalus. Dėl to Mercedes-Benz 300 SL savininkai turėjo prisiminti, kad jų automobilių variklių alyva yra keičiama kas 4000 km. Bet tai nėra didelė problema – kas tiek laiko reikia ir sutepti važiuoklę Kai prasidėjo 300 SL pardavimai, Mercedes-Benz mechanikai turėjo būti apmokyti aptarnauti šiuos automobilius, nes daugiau tokių tiesiog nebuvo.
300 SL variklis, beje, neturi įprasto karterio – alyva buvo laikoma atskirame rezervuare automobilio sparne. Tokia sauso karterio tepimo sistema leido variklį sumontuoti žemiau ir užtikrino geresnį tepalų judėjimą automobiliui greitai manevruojant per staigius posūkius.
Šešių cilindrų variklis per sausą sankabą ir keturių laipsnių mechaninę transmisiją suko tik galinius 300 SL ratus. Mercedes-Benz 300 SL savo laiku buvo greičiausias masinės gamybos automobilis, nes pasiekdavo 263 km/val. greitį. Automobilio priežiūros vadove buvo rašoma, kad įprastos padangos tokiems greičiams nėra tinkamos – tai buvo perspėjimas entuziastingiems savininkams.
Inovatyvi važiuoklė ir būgniniai stabdžiai
Mercedes-Benz 300 SL turi nepriklausomą važiuoklę. Ji buvo paimta iš W186, bet buvo modifikuota ir yra daug sportiškesnė. 300 SL pasižymi stabilumu, tačiau ant nelygios kelio dangos tai gali būti pakankamai sunkiai prognozuojamas automobilis.
Beje, nepaisant to, kad 300 SL buvo labai inovatyvus, jis turi tik būgninius stabdžius – stabdžių diskai diegti tik nuo 1961 metų ir juos gavo tik kabrioletas. Būgniniai stabdžiai buvo paimti iš 300 S automobilio, nes yra pakankamai paprasti, patikimi ir jiems reikia mažiau jėgos. Tiesa, 300 SL turi stabdžių stiprintuvą, kuris naudoja neigiamą įsiurbimo kolektoriaus slėgį.
Beje, įdomus faktas – 300 SL pirkėjai už papildomą kainą galėjo rinktis Rudge kompanijos ratlankius su viena centrine veržle. Tai buvo stilingas pasirinkimas, kuris patiko ir Mercedes-Benz konkurentui Jaguar, kuriam tuo metu priklausė Rudge ratlankių kompanija.
Yra manančių, kad Mercedes-Benz 300 SL yra pirmasis tikras superautomobilis pasaulio istorijoje. O kodėl gi ne? Mercedes-Benz 300 SL yra labai greitas, stilingas, retas ir egzotiškas – būtent toks, koks ir turi būti superautomobilis. Viena iš unikalių Mercedes-Benz 300 SL dizaino savybių yra jo aukštyn kylančios durelės.
Kodėl Mercedes-Benz 300 SL turi tokias keistas dureles?
Mercedes-Benz 300 SL turi į viršų atidaromas vadinamas kiro-sparnų (gullwing) dureles. Jų vyriai yra stogo centre, todėl atidarytos durelės kila aukštai virš automobilio. 300 SL savininkai dažnai puikavosi ir lėčiau važinėjo su pakeltomis durelėmis. Tačiau tai nėra tik grynas dizaino elementas – tokia durelių konstrukcija 300 SL kupė buvo reikalinga.
Kaip ir lenktyninis W194, 300 SL turi iš plonų vamzdžių suvirintą rėmą. Ši Rudolfo Uhlenhauto konstrukcija sveria vos 82 kg, yra standi ir tvirta, bet kartu ir gremėzdiška bei sudėtinga. 4,52 metrų ilgio automobilis vis tiek sveria 1500 kg, nes variklis yra labai sunkus. Dėl to vamzdžių voratinklio 300 SL neturi didelės bagažinės – gale telpa tik atsarginis ratas, o salone – keli specialiai pagaminti lagaminai. Dėl tos rėminės kėbulo konstrukcijos 300 SL slenksčiai yra labai aukšti – tai padėjo užtikrinti, kad automobilio bazė būtų kiek įmanoma standesnė, nes tai lenktynėse yra labai svarbu.
Lenktyninis W194 turi visai mažas dureles – atsidarydavo tik šoninis stiklas ir dalis stogo. Sportininkams tai netrukdė, bet keliams skirtas 300 SL privalėjo turėti bent šiek tiek didesnes dureles, pro kurias būtų galima įlipti dėvint skrybėlę ir kostiumą. Taigi, šis automobilis turi į viršų atidaromas dureles, kurios iš kelio patraukia ir dalį stogo, taip padėdamos vairuotojui ir keleiviui peržengti aukštus ir plačius slenksčius. Tie platūs slenksčiai važiuojant netrukdo – jie atlieka ranktūrių vaidmenį. Net ir vairas šiame automobilyje yra nulenkiamas, kad vairuotojui būtų lengviau įlipti.
Beje, dėl tos pačios priežasties vėliau sukurtas Ford GT40 irgi turi neįprastas dureles.
1957 metais Mercedes-Benz nutraukė 300 SL kupė gamybą ir pradėjo gaminto roudsterius – tai iš esmės yra tas pats automobilis, tik šiek tiek labiau civilizuotas ir su nuimamu medžiaginiu stogu. Jis jau turi įprastas dureles (nes neturi stogo, prie kurio būtų galima tvirtinti vyrius). Tai buvo įmanoma tik dėl to, kad inžinieriai sužemino automobilio slenksčius, taip šiek tiek palengvindami patekimą į saloną.
300 SL kėbulas buvo pagamintas iš plieno ir aliuminio skardų. Visas dugnas buvo uždengtas metaliniu aptaku, taip pagerinant automobilio aerodinamiką.
Roudsteris ir gamybos pabaiga
Savo laiku Mercedes-Benz 300 SL buvo labai brangus automobilis – jis kainavo 6820 dolerių. Tai – beveik 64 tūkstančiai dolerių šių dienų pinigais. Norintys nesidabrinės spalvos, radijo, odinės apdailos ir kitų priedų turėjo mokėti papildomai. Tai buvo automobilis turtingiems pleibojams.
Pirminiai pardavimai ėjosi neblogai – 1954 metais buvo parduoti 166 tokie automobiliai, 1955 m. pardavimai šoktelėjo iki 856, bet 1956-aisiais nukrito iki 308. Mercedes-Benz pastebėjo, kad pardavimai lėtėja, todėl 1957 metais pristatė roudsterį – 300 SL kabrioletą, kuris yra šiek tiek patogesnis ir leidžia pasidžiaugti vėju plaukuose. Tuo pačiu pristatytas ir lenktyninis 300 SLS. 300 SL roudsterio kaina siekė 11 tūkstančių dolerių (apie 103 tūkstančius šių dienų pinigais).
1957 metais pirkėjus surado 618 roudsterių, tačiau vėliau pardavimai vis lėtėjo. 1963 metais Mercedes-Benz sustabdė 300 SL gamybą ir jį pakeitė modernesniu W113 Pagoda automobiliu, kuris nuo pat pradžių buvo kuriamas keliams, o ne trasoms. Iš viso pagaminta 1400 Mercedes-Benz 300 SL kupė automobilių ir 1858 roudsterių.
2010-2015 metais Mercedes-Benz gamino SLS AMG superautomobilį, sukurtą semiantis įkvėpimo iš 300 SL. 6,2 litrų V8 variklį turintis dizainerio Marko Fetherstono kūrinys taip pat turėjo dvi versijas – kupė ir kabrioletą. Ir galite neabejoti – kupė irgi turi aukštyn kylančias dureles.
.jpg){kind=link}
