Mažas ir pigus automobilis kadaise buvo savotiškas laisvės simbolis. Ir Biscúter buvo būtent toks – išlaisvinantis. Nors kai kurie jo technologiniai sprendimai dabar atrodo juokingi.
Europa po Antrojo pasaulinio karo buvo sudėtingoje padėtyje. Sugriauti miestai, didžiulius nuostolius patyrusi pramonė, daugybė sužalotų žmonių, jokio aiškaus kelio į ekonominį klestėjimą. Tačiau Ispanijos padėtis buvo dar prastesnė – Vakarų santykiai su Francisco Franco diktatūra buvo labai šalti, todėl šalis nesulaukė žymesnės ekonominės paramos. Iš pradžių ji net nebuvo įtraukta į Maršalo planą, pagal kurį JAV Europos atsigavimui skyrė didžiulius pinigus. Ispanija Antrojo pasaulinio karo metais oficialiai laikėsi neutralios pozicijos, bet atvirai simpatizavo Ašies valstybėms. Tik agresyvi Franco antikomunistinė politika 1951 metais leido JAV pripažinti Ispaniją savo sąjungininke, nors ir po to per maždaug dešimtmetį Ispanija sulaukė mažiau paramos nei kitos Vakarų Europos šalys.
Ir tai dar ne viskas. Franco diktatūra daug kam priminė Vokietijos istoriją, todėl Europos šalys vengė palaikyti glaudesnius ekonominius ryšius su Ispanija. Rezultatas – sunki ekonominė padėtis, neturtinga visuomenė ir sudėtingas kelias į atsigavimą.
Norint pakilti iš tokios padėties reikia kurti visiems prieinamas transporto priemones. Savo kieme ekonomikos nepastatysi, o su dviračiu į darbą kitame mieste taip pat nenuvažiuosi. Pigų transportą kūrė ir kitos šalys (pavyzdžiai – Velorex triratis Čekoslovakijoje ir Goliath triratis sunkvežimis Vokietijoje). Tiesą sakant, pirmas pokario dešimtmetis Europoje sužydėjo pigiais ir dažnai labai mažais automobiliais. O siekis sukurti kiek įmanoma pigesnes, bet vis tiek praktiškas transporto priemones dažnai pareikalaudavo išradingų sprendimų.
Ne žaislas Biscúter
Prancūzas Gabrielis Voisinas yra garsus dėl savo pasiekimų aviacijoje. Jo sukurtas lėktuvas 1908 metais tapo pirmuoju Europoje apskridusiu 1 km žiedą. Pirmojo pasaulinio karo metais jis buvo svarbus lėktuvų gamintojas, tačiau po to Voisinas pasuko į automobilių pasaulį. Iki pat Antrojo pasaulinio karo jis gamino prabangius automobilius, tačiau penktojo dešimtmečio pabaigoje jau kūrė ekonomiškas transporto priemones. 1950 metų Paryžiaus Motociklų ir dviračių parodoje jis pristatė Biscooter – aliumininį mikroautomobilį su 0,125 l varikliu ir trijų laipsnių transmisija. Voisin toliau šios idėjos savarankiškai nevystė, bet automobilis sudomino Barselonos kompaniją Autonacional SA.
Ispanijoje Biscooter tapo Biscúter, tačiau dėl jo dizaino ispanai šį automobilį dažniau vadino Zapatilla (batu). Biscúter buvo pristatytas 1953 metais, gamyba prasidėjo 1954-aisiais. Ir šiam automobiliui sekėsi – netrukus Ispanijoje susiformavo atstovybių tinklas, kuris pardavinėjo Biscúter mažylius žmonėms, kuriems labai reikėjo pigių transporto priemonių.
Biscúter buvo labai pigus. Šio automobilio kėbulas buvo gaminamas iš aliuminio skardos – žaliavos, kurios daug kur Europoje šiaip jau trūko. Toks pasirinkimas leido kėbulo nedažyti – dažyti Biscúter buvo pakankamai reti. Šis automobilis neturėjo durelių, šoninių langų. Pakeliamas stogas, kuris buvo siūlomas už papildomą kainą, buvo labai primityvus ir nepatogus, todėl buvo naudojamas retai.
Biscúter priekyje buvo dvitaktis vieno cilindro 197 kubinių centimetrų Hispanic Villiers motociklo variklis, išvystantis 7 kW (9 AG) galią. Jis buvo užvedamas rankena (kas didesnių automobilių atveju dažnai buvo nesaugu) ir suko tik priekinį dešinį ratą. Taip, perskaitėte teisingai – Biscúter buvo varomas vienu ratu. Bet stabdė net du galiniai ratai.
Biscúter variklis buvo aušinamas oru, bet siekiant išvengti perkaitimo jis turėjo neįprastai didelę alyva pripildyta cilindro galvą. Beje, ankstyvieji Biscúter neturėjo ir galinės pavaros. Kita vertus, trys pavaros, kurias jie turėjo, leisdavo šiems automobiliams išvystyti 76 km/val. greitį. Aišku, su sąlyga, kad vairuotojas yra lengvas ir drąsus.
Iš pradžių Biscúter automobiliai buvo perkami ir mėgstami. Buvo ir furgonų, kurie turėjo padėti ūkininkams ir turgaus prekeiviams. Tačiau Biscúter sėkmė buvo trumpalaikė.
Šeštojo dešimtmečio viduryje pigių automobilių Ispanijoje jau netrūko. 1950 metais buvo įkurta SEAT kompanija, pagal licenciją gaminusi pigius Fiat automobilius. 1952 metais Ispanijoje atsirado Renault, 1957-aisiais – Citroën gamykla. Biscúter stengėsi nepasiduoti – ėmė siūlyti dureles, elektrinį starterį ir net atbulinę pavarą. Tačiau mikroautomobilio dienos buvo suskaičiuotos, kai Franco valdžia nutraukė aliuminio tiekimą Autonacional kompanijai. Biscúter kurį laiką buvo gaminami iš plieno, kuris, ironiškai, buvo gautas iš Maršalo plano krovinių statinių. Septintojo dešimtmečio pradžioje Zapatilla gamyba buvo visiškai nutraukta, Autonacional kompanija išnyko.
Manoma, kad buvo pagaminta apie 12 tūkstančių Biscúter automobilių, keletas išlikusių dabar yra muziejuose ir privačiose kolekcijose. Dauguma Biscúter automobilių buvo atiduoti į metalo laužą, kai ispanai ėmė žvalgytis į gerokai praktiškesnius, didesnius ir patikimesnius SEAT automobilius.
