Iš ko kadaise buvo gaminami neperšlampami jūreivių drabužiai?

Jūreivių darbas yra tiesiogiai susijęs su vandeniu, tačiau peršlapimas vandenyno viduryje gali būti mirtinai pavojingas sveikatai. Dabar laivų valdytojai savo įgulas rengia modernia neperšlampama apranga, o ką jūreiviai nešiojo anksčiau, kai dar nebuvo sintetinių audinių?

Aukštos bangos plauna denį, tamsūs debesys spjaudosi žaibais, o per lietų ir stiebo viršūnės nematyti, bet jūreiviai stovi lauke ir dirba, bandydami užtikrinti, kad laivas galės išgyventi nepalankius orus. Neperšlampama apranga, atrodo, yra tiesiog būtina, nes galimybių greitai išdžiūti gali ir nebūti, ypač jei kalbame apie senuosius medinius burlaivius. Be to, neperšlampama apranga reikalinga ir ant kranto dirbantiems žvejams, uosto darbininkams ir daugybei kitų žmonių.

Dabar neperšlampamos aprangos pasirinkimas yra išties platus. PVC plastiku dengti sintetiniai audiniai dėl palyginti nedidelės kainos yra labai populiarūs. Tačiau dažnai naudojamos ir modernios vandeniui nelaidžios medžiagos, įskaitant Gore-Tex, hidrofobine danga dengtą nailoną ir daug kitų. Tačiau visa tai – antrojoje 20 amžiaus pusėje ar dar vėliau paplitę išradimai.

Tiesą sakant, gyvenimas jūroje anksčiau buvo tiesiog nepakenčiamai sunkus ir tiek – jūreiviai buvo tvirti, užsigrūdinę vyrai. Jie dažniausiai dėvėjo labai šiltus vilnonius drabužius. Vilnoje yra šiek tiek natūralių riebalų, kurie audiniui suteikia hidrofobinių savybių, bet nuo gamtos tiesos nepaspruksi – tokie drabužiai vis tiek greitai sušlapdavo. Kita vertus, net ir sušlapusi vilna išsaugo izoliacines savybes, o tai yra labai svarbu, kai lauke šalta. Plaukiodami šiltuose Žemės regionuose jūreiviai dažnai rinkdavosi lininius marškinius, kartais netgi pasiūtus iš senų burių.

Kitaip tariant, iki pat 18 amžiaus pabaigos (o daug kur ir gerokai vėliau) jūreiviai neturėjo neperšlampamos aprangos, todėl tiesiog sušlapdavo. Kartais buvo naudojami odiniai lietpalčiai ir storos vilnonės skraistės, kurias buvo galima nusimesti žengiant į kajutę. Stora, sunki vilna saugojo nuo peršalimo, bet jos džiovinimas buvo tikra problema. Tuo tarpu lininiai marškiniai, naudoti šiltesniuose kraštuose, nesaugojo nuo šalčio, bet išdžiūdavo greičiau. Kartais lyjant jūreiviai dirbdavo be marškinių, kad vėliau netektų jų džiovinti. Viskas pradėjo keistis tik 18 amžiuje.

18 amžiaus pasaulis buvo vis labiau priklausomas nuo efektyvios laivybos. Laukimas, kol praeis lietus ir net jūreivių praradimas nuo peršalimo buvo visiškai nepriimtini. Be to, efektyvių galimybių veikti bet kokiomis oro sąlygomis reikėjo ne tik prekiniams, bet ir kariniams laivams. Taigi, jūreiviai pradėjo eksperimentuoti su įvairiomis dangomis. Pirmiausia senų burių audiniai buvo dengiami derva. Tokia sunki, bet lengvai pagaminama medžiaga neblogai saugojo nuo vandens, bet buvo nepraktiška. Todėl neperšlampami audiniai gaminti ir pasitelkiant dažus ar linų sėmenų aliejų. Šie audiniai buvo labai tvirti, bet nelaidūs orui ir nepatogūs. Jų turėjo pakakti iki 19 amžiaus pabaigos, kai buvo išrastas modernus neperšlampamas audinys.

1898 metais Naujosios Zelandijos jūreivis Edwardas Le Roy sukūrė medžiagą, kuri tapo neperšlampamos aprangos standartu. Jis paėmė seną medvilninę burę (medvilnė burėms gaminti plačiau naudota nuo 19 amžiaus pradžios) ir ją impregnavo linų sėmenų aliejaus bei bičių vaško mišiniu. Gautas audinys buvo tvirtas ir visiškai nelaidus vandeniui, bet pakankamai patogus ir laidus orui. Dėl bičių vaško ir aliejaus derinio Le Royaus audinys pasižymėjo ryškiai geltona spalva, nors naudojamas jis greitai įgaudavo purvo atspalvį.

Le Royaus išradimas buvo labai naudingas. Britų dėka impregnuotos, neperšlampamos medvilnės technologija paplito visame pasaulyje ir greitai tapo standartu. Iš šios medžiagos gamintos tradicinės žvejų kepurės (sou’wester), prijuostės, paltai, kelnės. Greitai atsirado regioninių versijų. Pavyzdžiui, šaltesniuose vandenyse plaukiojantys skandinavai naudojo laisvesnio kirpimo neperšlampamus drabužius, kad juos galėtų nešioti ant storų vilnonių rūbų. Įdomu ir tai, kad tradiciniai žvejų paltai ir net kepurės buvo pradėti naudoti ir sausumoje – funkcionalūs žvejų rūbai tapo madingais sausumos žmonių drabužiais (taip nutiko ir su kaubojų skrybėlėmis). Ir dabar galima įsigyti geltonų lietpalčių ir jie dažnai yra geltoni, o vaikai kartais nešioja ir sou’wester formos lietaus kepures.

1843 metais Thomas Hancock, britų gumos pramonės pradininkas, užpatentavo vulkanizacijos procesą, tačiau guma dengta apranga pradėta naudoti tik 20 amžiuje. Visgi, ir tuomet Le Royaus procesas nebuvo pamirštas, nes impregnuota medvilnė buvo minkštesnė ir laidi orui – gumuotas audinys naudotas tik batams ir prijuostėms.

20 amžiaus viduryje pradėtos naudoti sintetinės medžiagos, kurios yra pigesnės ir ištvermingesnės. Ir nereikalauja priežiūros – impregnuotą medvilnę kartais reikia pamaitinti aliejumi ar vašku.