Uranas – tai 92-asis periodinės lentelės elementas, pilkos spalvos metalas. Apie uraną tikrai esate girdėję – juk tai yra pagrindinis branduolinių jėgainių kuras. Uranas yra radioaktyvus, todėl tikrai nenorėtumėte šalia urano gabalo praleisti ilgesnio laiko. O gal gertumėte iš urano stiklo taurių?
Marie Curie, Varšuvoje 1867 metais gimusi kaip Maria Salomea Skłodowska, 19 amžiaus pabaigoje intensyviai tyrė radioaktyvius elementus. Terminą radioaktyvumas sugalvojo būtent ji. Tiesa, Curie savo mokslui paskyrė ne tik savo gyvenimą, bet ir gyvybę – Nobelio premijos laureatė 1934 m. mirė nuo aplastinės anemijos, kurią sukėlė ilgametis darbas su radioaktyviomis medžiagomis. Tai nebuvo sąmoninga auka – Curie tiesiog nežinojo, kad radioaktyvumas yra pavojingas sveikatai. Savo užrašuose ji minėjo, kad jos darbo stalo stalčius su radioaktyviais mėginiais švyti tamsoje. Tuos mėginius mokslininkė nešiojosi ir kišenėje. Curie knygos – nuo jos mokslinių darbų iki asmeninių receptų knygų – yra radioaktyvios iki šiol.
Taigi, 19 amžiaus pabaigoje-20 amžiaus pabaigoje žmonės dar nesuprato žalingo radiacijos poveikio. Rankinių laikrodžių rodyklės buvo spalvinamos radžiu (kad šviestų tamsoje), kosmetika su toriu ir radžiu žadėjo švytinčią odą, o tūkstančiai žmonių pirko radioaktyvias vandens talpyklas, tikėdami, kad jos jiems suteiks sveikatos. Šį kontekstą svarbu suvokti – jūs tikriausiai nenorėtumėte gerti iš urano stiklo, bet kadaise žmonės radiacijos nesuprato ir apie jos žalą nežinojo. Juk dar visai neseniai batų parduotuvėse buvo Rentgeno aparatai. Bet, kaip tuoj sužinosite, urano stiklas net nėra pavojingas.
Vokiečių mokslininkas Martinas Heinrichas Klaprothas uraną kaip atskirą elementą atrado ir aprašė 1798 metais, tačiau žmonija urano oksidą naudojo dar gerokai anksčiau – jie tiesiog nežinojo, kas tai yra. Senovės Romoje urano oksidas kaip pigmentas mozaikoms naudotas dar 1-ame mūsų eros amžiuje. Viduramžiais uranas buvo kasamas Bohemijoje (istorinis dabartinės Čekijos regionas) ir naudojamas gaminant garsų čekišką stiklą. Svarbu pabrėžti, kad žmonės nežinojo kas tai – tiesiog kasyklose aptinkamas keistas natūralus pigmentas. Klaprothas išsiaiškino, kad uranas yra unikalus elementas ir ėmė ieškoti galimybių jį panaudoti praktiškai.
Uranas šiaip yra pilkos spalvos metalas, tačiau jo oksidai gali būti ir ryškiai geltoni. Ir būtent tai viliojo stiklo pūtėjus. Urano oksido milteliai buvo maišomi į įprastus skaidraus stiklo mišinius, kuriant žalsvus ir gelsvus atspalvius. Austras Franzas Xaveras Riedelis 1830-1848 metais garsėjo savo urano stiklu ir, tikriausiai, buvo vienas iš šios mados pradininkų. Tačiau tuomet urano stiklas paplito visoje Europoje. Prie to prisidėjo Anglijos kompanija Whitefriars, kuri daug dėmesio skyrė švytinčio stiklo reklamai.
Urano stiklas žmones traukė savo spalva – žalia kadaise buvo labai madinga. Be to, kartais urano stiklas tamsoje skleidė vos matomą šviesą. Urano turintys mineralai stiklui suteikdavo ir kitų įdomių savybių. Pavyzdžiui, apdirbamas specialiu būdu urano stiklas galėjo būti ir visiškai nepermatomos baltos spalvos.
Pasiturintys 19 amžiaus pabaigos europiečiai didžiavosi savo urano stiklo kolekcijomis. Žalia tapo savotiška prabangos spalva, mat žalias stiklas buvo pakankamai retas ir brangus. Į elegantiškus vakarėlius susirinkę žmonės keldavo žalias taures, valgė iš žalių lėkščių, o kartais jų rankose buvo galima pamatyti ir žalias stiklinių šaukštelių rankenas.
Viskas pasikeitė labai greitai. Urano stiklas buvo labai populiarus maždaug 1880-1920 metais, o tada išėjo iš mados. Dėl to kalta stiklo pramonės industrializacija – stiklo gaminiai stipriai atpigo, todėl tas pretenzingas prabangos ir prestižo pojūtis, siejamas su meistrų išpūstu urano stiklu, tiesiog pranyko. Didžiosios depresijos laiku ketvirtojo dešimtmečio pradžioje (filme „Rūstybės kekės“ vaizduojamais laikais) JAV urano stiklas kartais buvo dalinamas nemokamai! Kino teatrai taip stengdavosi prisivilioti daugiau lankytojų, o ir kai kurie maisto produktai buvo pakuojami su permatomo ar žalsvo stiklo indais. Taip verslininkai siekė pasinaudoti pigiu masinės gamybos stiklu ir pritraukti daugiau pirkėjų.
Urano mineralai naudoti ir keramikoje – urano glazūra plytelėms suteikdavo ypatingo švytėjimo. Bet ar norėtumėte prie burnos kelti urano stiklo taurę ir sėdėti urano plytelėmis išdailintame tualete?
Iš tikrųjų baimintis nėra ko. Urano stikle radioaktyvių elementų yra visai mažai – tik tiek, kad gaminys turėtų tą gelsvai-žalią atspalvį. Be to, stiklas neblogai izoliuoja radiaciją. Kitaip tariant, naudodami urano stiklo indus gautumėte visai nedidelę radiacijos dozę. geriau gyventumėte be jos, bet gyvenime pasitaiko ir daug kenksmingesnių dalykų. Šis stiklas beveik visiškai išnyko ne dėl savo radioaktyvumo, kuris apskritai gali būti išmatuojamas tik turint labai tikslią įrangą.
Ironiška tai, kad urano stiklas buvo populiariausias tada, kai žmonės apie radiaciją nežinojo. Dabar apie uraną žinome daugiau ir toks stiklas tikriausiai nebūtų labai populiarus, nors ir nėra pavojingas. Penktajame dešimtmetyje JAV ėmė kontroliuoti urano atsargas. Visame pasaulyje uranas tapo branduoliniu kuru, o ne stiklo pigmentu. Žmonės ėmė aktyviai domėtis branduolinėmis technologijomis ir svajoti apie atominius automobilius ir lėktuvus – urano glamūras dingo.
Urano stiklas išnyko ne iš karto – štai Suomijos Riihimäen lasi jį gamino ir po Antrojo pasaulinio karo. Tačiau dabar jį dažniausiai pamatysite antikvariatuose, muziejuose ar meno instaliacijose. Kartais urano stiklas mažais kiekiais menininkų dirbtuvėse gaminamas ir dabar, bet iš jo kuriami maži meno kūriniai, o ne dideli ir brangūs servizai.
