Northrop XP-79B – APK laikų naikintuvas, kurį valdė gulintis pilotas

Northrop XP-79B – tai eksperimentinis skrendančio sparno formos lėktuvas, sukurtas pačioje Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Ir tai yra tiesiog neįtikėtina – net ir dabar XP-79 atrodo kaip šis tas iš ateities, o ne iš primiršto 20 amžiaus vidurio. Tačiau neįprastai futuristiška forma net nebuvo vienintelė keista XP-79B savybė.

Kas yra skrendantis sparnas ir kaip jis buvo vystomas?

Skrendantis sparnas – tai lėktuvas, kurio visas fiuzeliažas yra didelis vientisas keliantis paviršius. Tai – nepaprastai efektyvi orlaivio konstrukcija, leidžianti skristi toliau sudeginant mažiau degalų. Be to, skrendantiems sparnams pavyksta atsisakyti uodegos ir vertikalių stabilizatorių, todėl tokie kariniai lėktuvai iš prigimties yra sunkiau pastebimi radarais. 

Iš tikrųjų, skrendančio sparno dizainas nėra toks naujas, nors dabar jį daugiausia žinome iš amerikietiško strateginio bombonešio Northrop B-2 Spirit. Northrop kompanija tokius lėktuvus kūrė dar Antrojo pasaulinio karo metais, o skrendančio sparno modeliai buvo bandomi ir dar anksčiau. Tiesą sakant, APK metais sukurtas Northrop prototipas YB-35, kuris pakilo jau po karo, yra vienas iš tiesioginių B-2 protėvių. Tačiau Northrop net nebuvo tokio dizaino pradininkė.

Britų skrendantys sparnai. Apie 1910 metus britas Johnas Williamas Dunneas jau demonstravo kažką panašaus į skrendančio sparno konstrukciją. Jo darbai įkvėpė ne vieną kitą britų inžinierių tobulinti šią idėją. APK metais britai testavo Baynes Bat sklandytuvą – tai buvo skraidantis sparnas, pagal kurį sukurtus sparnus buvo ketinama tvirtinti prie desantuojamų tankų ir kitos technikos.

Britiškas 1944-ųjų sklandytuvas Armstrong Whitworth A.W.52G jau buvo didelis skrendančio sparno prototipas – šis sklandytuvas taip pat buvo skirtas bandyti tokios formos orlaivio aerodinamikai. Iš jo išvystytas reaktyvinis lėktuvas A.W.52 nebuvo sėkmingas, todėl idėjos galiausiai buvo atsisakyta.

Vokiečių skrendantys sparnai. 1910-aisiais vokietis Hugo Junkersas užpatentavo savo skrendančio sparno dizainą, kurį norėjo pritaikyti transatlantiniams laineriams. Inžinierius manė, kad tik tokios formos lėktuvas turės pakankamai vietos keleiviams ir degalams, kad galėtų reguliariai skraidyti tarp JAV ir Europos. Vokietijoje jo darbą tęsė Alexanderas Lippischas, vėliau – ir Horten broliai. Beje, pastarieji dažniausiai yra siejami su B-2 projektu, nes jų Ho 229 galiausiai atsidūrė JAV, kur buvo detaliai ištyrinėtas. Žinoma, vokiškų skrendančių sparnų kūrimas baigėsi kartu su Antruoju pasauliniu karu.

Sovietų skrendantys sparnai. Borisas Ivanovičius Čeranovskis  pirmuosius prototipus pristatė 1924 metais. Vėliau pasirodę BIČ-3, BIČ-14 ir BIČ-7A buvo daug žadantys prototipai, nors sovietai šiai idėjai greičiausiai neskyrė deramo dėmesio. Dabartinėje Rusijoje kuriami skrendančio sparno formos dronai.

Amerikiečių skrendantys sparnai. JAV Jackas Northropas ir  Chestonas L. Eshelmanas ketvirtajame dešimtmetyje nepriklausomai kūrė skrendančio sparno modelius. Northropas iš karto matė tokio dizaino potencialą karyboje – jo sukurtas aerodinamikos bandymų modelis N-1M vaizdavo bombonešį. 1942-ųjų pabaigoje į orą pakilo N-9M – prototipinis ilgo nuotolio bombonešis. Nors keli tokie sumažinti modeliai buvo pagaminti, šios idėjos tuomet buvo atsisakyta. Po karo didelio skrendančio sparno kūrimas vėl buvo atnaujintas ir jis galiausiai atvedė prie minėto Northrop B-2 Spirit, kuris pirmam skrydžiui pakilo 1989 metais, o darbo ėmėsi  1997-aisiais. Tačiau tais 1942 metais Northropo galvoje gimė ir dar vienas sumanymas.

Keistuolis Northrop XP-79B

Apie skrendančio sparno istoriją būtų galima kalbėti labai ilgai, tačiau tai nėra šio straipsnio tema. Kaip rodo B-2 pavyzdys, skrendančio sparno privalumai buvo tokie dideli, kad toks dizainas išliko iki mūsų dienų. Northrop kompanijos prototipai, kurti Antrojo pasaulinio karo metais ir po jo buvo tarsi laipteliai, po truputį vedantys prie pažangiausio visų laikų strateginio bombonešio B-2. Ir šį bombonešį ateityje pakeisiantis bombonešis pasižymės tokiu dizainu. Bet šįkart norime papasakoti apie idėją, kuri nevirto realybe – skrendančio sparno formos naikintuvą.

Bent jau teoriškai, skrendančio sparno orlaiviai nėra tokie manevringi kaip fiuzeliažo ir sparnų lėktuvai. Šis teiginys su laiku po truputį praranda reikšmę, nes naujos technologijos leidžia kompensuoti bet kokius stabilumo ir manevringumo praradimus. Tačiau anksčiau, kaip jau spėjote pastebėti, skrendančio sparno dizainas buvo priskiriamas tik dideliems lėktuvams – bombonešiams ir ilgų skrydžių komerciniams laineriams.

1942 metais Northropui kilo nauja idėja – pritaikyti skrendantį sparną naikintuvui. Inžinierius manė, kad tokios formos lėktuvas galėtų būti labai greitas ir tvirtas. Be to, turėtų ilgesnį skrydžio nuotolį, į jį sunkiau būtų pataikyti besivejantiems priešo naikintuvams. Standesnis korpusas taip pat leistų atlaikyti žymiai didesnes apkrovas posūkiuose. Northropas mintyse regėjo raketiniais varikliais varomą skrendančio sparno naikintuvą. Ir 1943 metais jau turėjo JAV oro pajėgų kontraktą porai prototipų pagaminti.

Labai lengva pasiklysti šio projekto pavadinimuose. Slaptuose kariuomenės dokumentuose MX-334 vardu buvo vadinami bandomieji sklandytuvai, MX-324 – prototipai su varikliais. Northrop juos vadino tiesiog NS-19 ir NS-14. Bandymai vėjo tunelyje buvo įvykdyti dar 1943-ųjų pavasarį. Vėliau prototipas be variklių buvo tempiamas Cadillac automobiliu ir sunkvežimiu. Galiausiai spalio 3 dieną prototipas buvo prikabintas prie Lockheed P-38 Lightning lėktuvo. Vienas iš MX-334 taip buvo ir prarastas – P-38 propelerio sukeltos turbulencijos blaškomas sklandytas sudužo.

1944 metais MX-324 gavo vieną Aerojet XCAL-200 raketinį variklį. Šis lėktuvas pakilo vasarą, tapdamas pirmuoju amerikietišku raketiniu lėktuvu. Tolesnis prototipas, žymimas XP-79, turėjo gauti du raketinius variklius, bet jie tada laikomi nepatikimais ir tiesiog netinkamais tokiam naikintuvui, todėl buvo nuspręsta naudoti išbandytus Westinghouse 19B turboreaktyvinius variklius. Kariuomenė šį projektą pavadino MX-365, o Northrop – XP-79B.

XP-79B pirmam skrydžiui pakilo jau po karo. 1945-ųjų rugsėjo 12 dieną lėktuvas Kalifornijoje atsiplėšė nuo išdžiūvusio ežero dugno. Pirmos 15 skrydžio minučių atrodė tiesiog puikiai. Tačiau tuomet Harryio Crosbyio pilotuojamas lėktuvas spirale smigo žemyn. Pilotas-bandytojas nesėkmingai bandė iššokti iš krentančio lėktuvo. Jo žūtis galutinai užbaigė XP-79B projektą – antrojo prototipo gamyba ir skrendančio sparno naikintuvo kūrimas buvo nutraukti. O juk tai buvo išties inovatyvus lėktuvas.

Įdomiausios Northrop XP-79 savybės

Ankstyvieji prototipai net neturėjo uodegos stabilizatorių. Iš tikrųjų, šiandien šie prototipai atrodo kaip radarais sunkiai pastebimi STEALTH orlaiviai, nors tai nebuvo vienas iš jų kūrimo kriterijų. Vėliau uodegos stabilizatoriai atsirado, pagerindami lėktuvo manevringumą skrenant dideliu greičiu.

Bene įdomiausia XP-79 savybė buvo piloto padėtis – lėktuvą jis valdė gulėdamas ant pilvo. Tokia neįprasta piloto padėtis turėjo kelis privalumus. Visų pirma, pilotui buvo lengviau ištverti didžiules apkrovas, patiriamas lėktuvui manevruojant dideliu greičiu. Antra, tai leido sukurti žemesnį, apkatesnį fiuzeliažo profilį. Tai pagerino XP-79B aerodinamiką ir sumažino taikinio dydį priešo naikintuvams. Valdymo įrenginiai buvo išdėstyti priešais pilotą pačioje kabinos apačioje. Galiausiai, tokia pozicija leido pilotui lengviau stebėti taikinius ant žemės – kai kuriuose APK bombonešiuose vienas įgulos narys kartais gulėdavo ant pilvo būtent dėl šios priežasties. Beje, piloto kabina buvo apsaugota 3,2-19 mm storio magnio lydinio monokoku.

Gerai įsižiūrėję XP-79B sparnų galuose pamatysite oro paėmimo angas, kurios yra labai toli nuo lėktuvo variklių. Ir taip, tai yra oro paėmimo angos, tačiau su varikliais jos nėra susijusios. Per jas oras tiekiamas į dumplinius eleronų mechanizmus.

Turboreaktyviniais varikliais varomas Northrop XP-79B galėjo išvysti 880 km/val. greitį ir skristi 12 km aukštyje. Šio lėktuvo ilgis siekė 4,26, sparnų ilgis – 11,58, aukštis – 2,31 metrą, tačiau tikriausiai užbaigtas naikintuvas būtų buvęs šiek tiek didesnis. Buvo planuojama, kad šis naikintuvas turės keturis 12,7 mm kulkosvaidžius.

Nors Northrop XP-79B galiausiai buvo nesėkmingas lėktuvas, jo kūrimo metu surinkti duomenys niekur nedingo ir buvo naudojami kuriant kitus skrendančius sparnus.