Kodėl Formulėje 1 uždraustas degalų papildymas lenktynių metu?

Formulė 1 yra lenktynių karalienė. Tai – gražiausias inžinieriaus sapnas ir aukščiausias jo karjeros laiptelis automobilių sporte. Tačiau tų inžinierių fantaziją labai riboja taisyklės. Pavyzdžiui, kodėl Formulės 1 bolidai lenktynių metu negali pasipildyti degalų?

Jūs tikriausiai manote, kad žinote atsakymą – bijoma, kad dėl netinkamai skubant atliktų procedūrų kils gaisras. Tiesą sakant, tokių incidentų techninio aptarnavimo juostoje jau esame matę. Tačiau juk tose pačiose trasose vyksta ir ištvermės lenktynės, kuriose degalų papildymas yra visiškai normali procedūra. Pasitelkus šiuolaikines technologijas tai tikrai įmanoma atlikti saugiai. Tai kodėl tuomet tai buvo uždrausta?

Galimybė papildyti degalų baką lenktynių metu tikrai domintų visas Formulės 1 komandas. Juk tai leistų pasiimti mažiau degalų ir efektyviai sumažinti bolido svorį. Svoris taip pat būtų pastovesnis – dabar lenktynės pradedamos su sunkiais bolidais, o užbaigiamos su itin lengvais. Be to, tai pridėtų dar vieną strategijos dimenciją, nes sustojimus techninio aptarnavimo juostoje tektų planuoti ne tik pagal padangų, bet ir pagal degalų likutį.

Pirmą kartą degalų papildymas lenktynių metu Formulėje 1 uždraustas dar 1984 metais. Šis sprendimas iš tikrųjų buvo priimtas dėl saugumo, nes papildymo metu išsilieję degalai beveik garantuotai patekdavo ant karštų variklio komponentų ir galėjo užsiliepsnoti. Tuo pačiu nuspręsta, kad degalų bakas privalo būti tarp vairuotojo ir variklio – taip sumažinta tikimybė, kad jis avarijoje bus pažeistas. Galiausiai, 1984 metais nustatyta ir maksimali 220 litrų degalų bako talpa.

Formulės 1 automobiliai buvo nuolat tobulinami ir jau tada tiek pati F1 organizacija, tiek Tarptautinė automobilių federacija (FIA) didelį dėmesį skirdavo saugumui. Taigi, būtų logiška manyti, kad degalų papildymas lenktynių metu būtų pamirštas visiems laikams, tiesa? Tačiau 1994 metais jis vėl tapo legaliu. Tais pačiais metais, beje, buvo uždraustos elektroninės pagalbos vairuotojui sistemos.

Tais 1994 metais FIA ir F1 nusprendė, kad bolidai ir degalų papildymo sistemos jau yra pakankamai saugūs, kad pavyktų išvengti didesnių incidentų techninio aptarnavimo juostoje. 1990 metais greitai išmontuojamas vairas tapo privalomu, 1992 metais pradėti itin intensyvūs vairuotojo kabinos modulio saugumo bandymai, 1994 metais apribotas greitis techninio aptarnavimo juostoje. Ir technologijos stipriai patobulėjo, ir į priešgaisrinę saugą buvo pažiūrėta rimčiau, todėl buvo nuspręsta, kad galima grąžinti galimybę papildyti degalų baką lenktynių metu.

Tais pačiais 1994 metais įvyko incidentas, kuris privertė ne vieną žmogų susimąstyti, ar degalų papildymo sugrąžinimas buvo gera mintis. Vokietijos Grand Prix lenktynėse Joso Verstappeno bolidas dėl papildymo metu išsiliejusių degalų paskendo liepsnose. Verstappenas tik šiek tiek apdegė nosį, tačiau iš karto po to degalų papildymo sistema patobulinta taip, kad tokie išsiliejimai tapo praktiškai neįmanomi.

Nuo 1998 metų bolidų degalų papildymo angos privalėjo būti uždengtos. Standartizuotos procedūros ir technika degalų papildymą pavertė labai greita ir saugia procedūra. 2003 metais F1 automobilių bakai nebegalėjo būti papildomi tarp kvalifikacijos ir lenktynių pradžios. Ši taisyklė galiojo iki 2010 metų, kai degalų papildymas lenktynių metu buvo uždraustas. Tuo pačiu bolidai tapo šiek tiek ilgesni, kad juose tilptų didesnis degalų bakas.

Ir taip gyvename iki šiol. Jei reikėtų spėti, tai degalų papildymas lenktynių metu į Formulę 1 tikriausiai nesugrįš. Nors 2017 metais ši idėja buvo trumpai apsvarstyta, didelio populiarumo ji nesulaukė nei tarp organizatorių, nei tarp komandų.

Kodėl degalų papildymas buvo uždraustas? Taip, vienas iš argumentų visada buvo saugumas, tačiau tai ne visada yra susiję su gaisrais. 2008 metais Felippe Massa Singapūre praktiškai pademonstravo vieną problemą – per anksti išvažiavęs iš techninio aptarnavimo zonos jis nutraukė degalų žarną ir nesunkiai sužalojo vieną Ferrari mechaniką.

Tačiau tais 2010 metais labiausiai buvo stengiamasi sumažinti Formulės 1 komandų išlaidas – tai buvo esminis argumentas uždrausti degalų papildymą lenktyni metu. Neribotos išlaidos didina didžiausių komandų pranašumą, todėl biudžetai radikaliai ribojami ir šiais laikais. Degalų papildymo sistemų ir jų aptarnaujančio personalo kelionės po F1 trasas visame pasaulyje yra pakankamai brangu – skaičiuojama, kad vienai komandai tai kainavo daugiau nei milijoną dolerių per metus. Be to, pati degalų papildymo sistema ir jos technologijos tikrai kainavo nemažai. Nors tai vis tiek nebuvo ryški eilutė vidutinės F1 komandos biudžete, 2010 metais buvo atlikta visa tokių apkarpymų serija.

Be to, taip stengiamasi paskatinti technines inovacijas. Kadangi visi bolidai lenktynėms turi ribotą degalų kiekė, konstruktoriai yra priversti ieškoti būdų kaip juos panaudoti efektyviausiai. Taigi, nemanykite, kad ši lenktynių dalis dingo dėl saugumo – jei tai būtų esminis argumentas, techninio aptarnavimo juostose tikriausiai neliktų ir padangų keitimo.