Kodėl kadaise pienas buvo išvežiojamas po namus? Kokiomis savybėmis pasižymėjo tie pieno furgonai?

Šiais laikais daugelis žmonių pieną perka parduotuvėje. Tai – labai patogu. Juk vis tiek turite apsilankyti parduotuvėje, kad įsigytumėte kitų maisto produktų, tai galite prieiti ir prie pieno šaldytuvo. Tačiau anksčiau nemažoje pasaulio dalyje pienas būdavo pristatomas į namus. Jei to nesate matę gyvai, tikrai turėtumėte prisiminti iš senų animacinių filmų.

Pienininkas nedideliu atviru furgonu važinėja po amerikietiškus priemiesčius, surinkdamas tuščius stiklinius butelius ir vietoje jų palikdamas keletą butelių pieno. Visa tai stebi ir Tomas, žinodamas, kad dalis šio šviežio pieno tikrai teks ir jam. Tuo tarpu Džeris turi kitų planų. Kaip ir mes – turime jums pasakoti, kam ta pieno pristatymo paslauga buvo reikalinga ir kuo ypatingi buvo šie pieno furgonai.

Iš tiesų, pieno išvežiojimas yra labai sena paslauga, siekianti mažiausiai 19 amžių. Ji vienokia ar kitokia forma buvo populiari praktiškai visame pasaulyje. Įsibėgėjus industrializacijai, miestuose kūrėsi vis daugiau gamyklų, todėl į juos ėmė kraustytis vis daugiau žmonių. Miestiečiams reikėjo vis daugiau maisto, o tai tapo puikia galimybe versliems ūkininkams. Pienas visais laikais buvo laikomas vienu iš kasdienių maisto produktų, tačiau juk mieste niekas (ar beveik niekas) karvių neaugino. Tais laikais ir šaldytuvų nebuvo, todėl pirkti didesnį pieno kiekį buvo tiesiog nepraktiška – namie jis kaip mat sugesdavo. Taigi, ūkininkai patys ėmė vežti savo pieną į miestus ir priemiesčius.

Iš pradžių pienas būdavo išvežiojamas arklių traukiamais vežimais. Įprastai tai buvo dviračiai vežimai su pora pieno kanistrų priekyje. Pienininką pamačiusios šeimininkės turėdavo jį sustabdyti ir paprašyti įpilti pieno. Aišku, ir patys pienininkai tuomet šūkaudavo važinėdami gatvėmis, kad visi išgirstų apie atkeliaujantį šviežią pieną.

Tačiau toks verslo modelis ilgai gyvuoti negalėjo. Ūkininkai turi užsiimti savais reikalais, todėl jiems į pagalbą atėjo didelės pieno bendrovės, kurios supirko pieną ir jį išvežiodavo po miestus. Įdomu tai, kad arklių traukiami vežimai šiam darbui naudoti net JAV ir Jungtinėje Karalystėje naudoti iki pat 20 amžiaus vidurio. Tiesiog jie tam puikiai tiko – juk priemiesčių gatvelėmis pieno išvežiotojai turėjo važinėti labai lėtai, o kartu turėjo traukti dėmesį. Tačiau su laiku arklių traukiamus vežimus išstūmė ne kas kita, o unikalūs elektriniai furgonai.

Tai, kaip elektriniai furgonai keitė arklių traukiamus vežimus, gerai iliustruoja Brush Pony mašina. Brush Electrical Engineering – gerai žinoma britų elektrinių mašinų kompanija elektromobilius gamino dar 1901-1905 metais, o pirmuosius savo elektrinius pieno išvežiojimo furgonus sukūrė dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Brush Pony buvo įdomus tuo, kad jis turėjo tik tris ratus ir buvo valdomas vadžias primenančiu vairu. Maksimalus Brush Pony greitis siekė vos 16 km/h, tačiau to visiškai pakako.

Tuo tarpu kita britų įmonė Graiseley Electric Vehicles kūrė kiek kitokį pieno pristatymo sprendimą – elektrinį vežimėlį, kurį valdė priešais einantis žmogus. Taip pieno pristatytojui nereikėjo pačiam tempti krovinio, tačiau jis turėjo eiti. Šis daiktas nebuvo labai populiarus, o iki šių dienų yra žinomas tik vienas išlikęs Graiseley pavyzdys.

Su laiku pieno furgonai keitėsi ir įgavo dabar lengvai atpažįstamą išvaizdą. Reikalavimai pieno išvežiojimo furgonams išliko panašūs iki šių dienų. Vairuotojas privalo turėti galimybę labai greitai išlipti iš furgono ir prieiti prie pieno produktų. Dėl šios priežasties pieno išvežiojimo furgonai dažniausiai turi dideles kabinos duris ir atvirą krovinių skyrių. Įdomu tai, kad daugelis pieno išvežiojimo furgonų nėra šaldomi. Pasterizuotas pienas  išvežiojamas trumpais maršrutais, todėl niekada nesuspėja sugesti. Tiesa, nemažai pieno išvežiojimo furgonų turi nedideles šaldymo kameras ar bent jau gerai termiškai izoliuotas dėžes grietinėlei ir kitiems produktams.

1967 metais Jungtinės Karalystės Elektrinių transporto priemonių asociacija paskelbė, kad Jungtinės Karalystės gatvėmis važinėja daugiau elektrinių mašinų nei visame likusiame pasaulyje kartu sudėjus. Tačiau daugumą tų elektrinių transporto priemonių sudarė būtent elektriniai pieno furgonai. Visgi su laiku situacija ėmė keistis.

Atsiradus šaldytuvams ir prekybos centrams, pieno išvežiotojų populiarumas ėmė sparčiai kristi. Nebeliko poreikio pieną pirkti kasdien. O kam? Juk parduotuvėje galima nusipirkti kelis butelius pieno, kurių pakaks savaitei. Tačiau nemanykite, kad pieno furgonai jau yra visiškai išnykę.

Jungtinėje Karalystėje, JAV ir ne vienoje kitoje šalyje pieno išvežiotojai tebedirba iki šiol. Paslauga tikrai nebėra tokia populiari, kokia buvo anksčiau. Tai paskatino ne vieną kompaniją pereiti prie benzininių ar dyzelinių furgonų, kurie yra greitesni ir per vieną dieną gali apimti didesnė plotą, taip sumažindami išvežiojimo kaštus. Tačiau tai nereiškia, kad pieno išvežiojimo furgonai yra pasmerkti užmarščiai.

Bluebird Automotive yra bene vienintelis iki šiol dirbantis britiškas pieno furgonų gamintojas, nors tai net sunku patikrinti dėl itin prasto kompanijos puslapio. Internete teigiama, kad pagrindinis kompanijos gaminamas furgonas yra QEV70, galintis pavežti 1,5-2,2 tonų svorį. Pirkėjai gali pasirinkti, kokias baterijas nori naudoti – maksimalus vienu įkrovimu nuvažiuojamas atstumas svyruoja nuo 64 iki 160 km. Tiesa, baterijas galima keisti ir įkrauti atskirai, nes jų modulis yra lengvai išimamas. Tai leidžia baterijas įkrauti be sunkvežimio, kad darbas niekada nesustotų. Maksimalus furgono greitis siekia tik 45 km/h.

Šiais laikais senieji pieno furgonai yra muziejinės vertybės. Entuziastai taip pat juos noriai perka ir restauruoja, nors galimybių juos pritaikyti praktiškai šiais laikais liko nedaug. Kita vertus, manoma, kad pieno furgonai dar gali sugrįžti. Vis daugiau žmonių nori pagerinti savo gyvenimo būdą ir maitintis sveikais, šviežiais produktais – juk būtent tai pieno furgonai ir išvežioja.

Taip pat skaitykite:

Elektriniai sunkvežimiai važinėjo dar prieš 100 metų;

Senas elektrinis mikroautomobilis Zagato Zele;

Motorizuoti paspirtukai nėra nauja mada – tokiais važinėta dar prieš 100 metų;

Scammell Scarab – mechaninis arklys ir labai manevringas vilkikas;

Piaggio Ape – italijos miestų bitė, įrodžiusi, kad ne dydis yra svarbiausia.