Kaip apibūdintumėte laikrodžio tiksėjimą? Įprastai sakoma, kad laikrodis šnibžda tik-tak. O kodėl ne tik-tik ar tak-tak? Kodėl girdimi du skirtingo skambesio garsai?
Ar žinote, kodėl seni filmų projektoriai skleidžia tą lengvai atpažįstamą tratėjimą?
Paprasti garsai negali būti tiksliai užrašomi raidėmis, nes raštas buvo sukurtas kalbai. Durų trenkimas neskamba BAM!, šampano butelis neišauna POKŠT! ir senas laikrodis su švytuokle iš tikrųjų netiksi tik-tak. Tokie žodžiai yra vadinami onomatopėjomis – atsiminkite tai, prireiks kada nors sprendžiant kryžiažodį. Tiesiog žmonės garsus bando paversti kalba ir taip gimsta vaizdingi ištiktukai, tokie kaip PYKŠT!, PIRST! ir kiti.
Laikrodžiai netiksi tik-tak, bet žmonija (ne tik lietuviai) ne šiaip sau nusprendė taip užrašyti laikrodžio keliamą garsą. Įsiklausę į seno laikrodžio tiksėjimą tikrai išgirsite du šiek tiek skirtingus garsus – na, sakykime, tik ir tak. Jei nesate pametę klaustuko, norėsite sužinoti, kodėl.
Laikas tik-tak laša jau šimtus metų – nuo tada, kai buvo sukurti švytuokliniai laikrodžiai, kurie ryškiausiai skleidžia tokį garsą. Tuos tik ir tak garsus sukelia ankerinis mechanizmas (kartais dėl angliškos terminologijos dar vadinamas eskeipmentu), kuris indeksuoja švytuoklės siūbavimą ir jai suteikia papildomos energijos. Štai kaip jis atrodo:
Ankeris – tai tas apverstos V formos daiktas virš krumpliaračio. Taip jis vadinamas dėl savo šiokio-tokio panašumo į inkarą (inkarus nešioja ir laivai, ir kai kurie pastatai). Priešingai nei galvojote vaikystėje, švytuoklė yra ne energijos saugojimo, o laiko matavimo prietaisas – energiją saugo spyruoklės, svareliai, baterijos. Pavyzdžiui, svareliui leidžiantis žemyn, ankerinio mechanizmo krumpliaratis norės po truputį suktis. Švytuoklė pasirūpina, kad jis suktųsi pastoviu, laikrodininko sukalibruotu greičiu. Švytuoklė indeksuoja laiką per tą krumpliaratį, o krumpliaratis mainais suteikia šiek tiek energijos švytuoklei. Vienas švytuoklės judesys iš kairės į dešinę ar iš dešinės į kairę trunka pastovų laiką (pavyzdžiui, sekundę) ir tas laikas yra vienintelis dalykas, kuris susieja mechaninį švytuoklinį laikrodį su ketvirtaja dimensija.
Ankerinio mechanizmo centre – krumpliaratis, kurį švytuoklė vis sustabdo ir paleidžia. Švytuoklei siūbuojant, tas krumpliaratis kontaktuoja tai su vienu, tai su kitu ankerio dantimi. Ši detalė, kaip matote, yra asimetriška, nes vienoje pusėje pagauna į viršų kylantį krumpliaračio dantį, kitoje – besileidžiantį žemyn. Kitaip tariant, vienoje pusėje ta suapvalinta rampa, tas kontaktinis paviršius, yra vidinėje ankerio pusėje (pasisukusi link švytuoklės), kitoje – išorinėje.
Dėl šio asimetriškumo vienas ankerio dantis yra standesnis, nes už to kontaktinio paviršias yra daugiau atramos. Tas standesnis taktas skamba dusliau (tak) nei kitas (tik). Nors ir tik, ir tak daro ta pati detalė, tas pats mechanizmas, tas asimetriškumas sukuria girdimai skirtingus garsus.
Reikia pasakyti, kad tik-tak tiksi tikrai ne visi laikrodžiai. Ankeriniai mechanizmai skiriasi ir tas asimetriškumas nebūtinai yra toks ryškus, kad jį pavyktų išgirsti. Be to, tikras, nedekoratyvines švytuokles turinčių laikrodžių nebėra tiek daug. O elektriniai laikrodžiai tiksi tik-tik, po truputį stumdami sekundinę rodyklę pirmyn, arba netiksi visai.
