Vaikščiodami kokio nors miesto senamiestyje ant senų mūrinių sienų kartais galite pastebėti S raides primenančius metalinius daiktus. Akivaizdu, kad jie atlieka kažkokią funkciją, bet kokią? Ar tos metalinės sagės yra tik papuošimai?
Ar žinote, kad vingiuotos mūrinės sienos Anglijoje statytos ne dėl grožio? Ir kodėl Paryžiuje yra nemažai visiškai netikrų pastatų?
S raidės formos daiktai, matomi ant kai kurių senų mūrinių sienų – tai inkarai (dar vadinami ankeriais). Ir jų funkcija yra konstrukcinė – jie ilgomis metalinėmis templėmis (stygomis ar juostomis) suriša sienas ir sulaiko jas nuo išsiskėtimo, išvirtimo. Arba tiesiog sutvirtina konstrukciją. Ta S forma tiesiog užima didesnį plotą, taip paskirstydama apkrovas per daugiau plytų.
Reikalas tame, kad nors svambalai naudojami jau tūkstančius metų, ne visi mūriniai pastatai yra idealiai tiesūs ir vertikalūs. Ir gruntas po pastatais ne visada yra tankus, lygus ir tvirtas. Tai buvo ypač aktualu laikais, kai geologiniai tyrimai prieš statybas nebuvo atliekami. Su laiku nedideli statybų netikslumai gali imti augti ir sienos gali pradėti bėgti viena nuo kitos. Šį procesą gali paskatinti ir aplink vykstančios statybos (ypač kasimas), gamtiniai reiškiniai, gerai nesuplanuotas remontas. Bet pastatai dėvisi ir natūraliai nuo savo paties svorio, žmonių judesio, miniatiūrinių žemės judesių. Pastatas gali pradėti augintis pilvą ir pūstis į šalis tarsi koks baravyko kotas. Tam, kad taip nenutiktų, naudoti tokie inkarai ir juos jungiančios metalinės templės – ilgi ploni strypai. Kartais šie dideli tvirtinimo elementai būdavo montuojami dar statybų metu, kaip prevencinė priemonė, kartais – rekonstruojant pastatą.
Pastatas, vaizdžiai tariant, perduriamas kiauriai ir priešingos jo sienos sujungiamos ilgu metaliniu strypu – temple. Jos galai prie sienų įtvirtinami inkarais, kurie dažnai (bet nebūtinai) turi tą S formą. Templė viduje gali būti paslėpta lubose, grindyse ar sienose, tačiau kai kurios templės, ypač esančios atviruose kupoluose bei arkose, yra gerai matomos. Templė nebūtinai turi siekti priešingą pastato sieną – kartais inkarais išorinė siena prisegama prie kokios tvirtos vidinės konstrukcijos. Dažnai taip prie medinių pastatų tvirtintos mūrinės ugniasienės.
Manoma, kad tokie metaliniai tvirtinimo elementai pradėti naudoti dar senovės Romoje, bet labiausiai paplito viduramžių Europoje. Anksčiau mūras buvo sutvirtinamas mediniais intarpais. Inkarai tradiciškai kaldinti iš geležies.
Ne visi inkarai yra S raidės formos. Kai kurie inkarai yra tiesiog tiesūs strypai – jie ne taip gerai paskirsto apkrovas, bet yra lengviau užmaskuojami. Apskritai, statybų metu į mūrą įterpti inkarai ir juostos dažniausiai būdavo apmūrijami ir užtinkuojami. Pavyzdžiui, Vilniuje stovintys Sapiegų rūmų, pastatyti 1689-1692 metais, savo inkarus parodė tik, kai 1843-1848 metais buvo atliekamas fasado remontas. Biržų pilies mūrai, pastatyti 16 amžiuje, irgi buvo sutvirtinti iš Rygos atvežtu metalu. Istorikas Stasys Pinkus teigia, kad metalinės templės ir inkarai padėjo 1704 metais susprogdintos Biržų pilies griuvėsiams išlikti dar tris šimtus metų.
Inkarai ir templės naudoti visame pasaulyje. Kartais montuoti labai dekoratyvūs inkarai, puošti įvairiais raštais, miestų herbais, kitais simboliais. Kai kurios templės baigiasi sriegiu, kuris leidžia ten prisukti didelę veržlę ir taip sutempti pastato sienas. Kitais atvejais templės galuose formuotos kilpos ir kartais į jas kalti pleištai.
Taigi, jei kada vaikščiodami išgirsite smalsų kausimą apie metalinius kringelius ant sienų, žinosite atsakymą – tai yra pastatams išlikti padedantys inkarai. Jų būna įvairių, todėl architektai ir mokslininkai noriai tyrinėja senuosius metalinių inkarų dizainus ir panaudojimo būdus. Pavyzdžiui, architektas Evaldas Purlys 2017-aisiais apie juos yra rašęs Kultūros paminkluose – tas straipsnis panaudotas rengiant ir šį tekstą.
