Dėl kažkokių keistų žmogaus psichologijos vingių mums malonu nuplėšti ką tik įsigyto daikto kainą. Taip tarsi nutraukiame ryšį tarp daikto ir parduotuvės. Dabar jis mūsų. Bet ar pastebėjote, kad Sovietų Sąjungoje pagamintų daiktų kainos matomos ir dabar?
Sovietų Sąjunga buvo uždara apgaulės sistema ir daug žmonių apie išorinį pasaulį daugiau sužinojo tik po jos pastipimo. Visos žinios iš Vakarų buvo pavojingos Sovietų Sąjungos išlikimui. Pavyzdžiui, ar žinote, kodėl 1940-ųjų amerikiečių filmas „Rūstybės kekės“ sovietus erzino ir 1948 metais? O tai, kad net tokios paprastos transporto priemonės kaip Muravej ar Viatka buvo nukopijuotos? Laikais, kai Sovietų Sąjungos žmonės dėl valstybės uždarumo vargo su nelegendine Družba, žmonės kitose šalyse jau seniai turėjo gerų grandininių pjūklų. Ir Vakaruose kainos nebuvo įrašytos tiesiai daiktuose.
Kai kurie skaitytojai gali būti šiek tiek sutrikę – kokios dar kainos? Kainos dabar ne visada kabinamos tiesiai prie daikto – parduotuvės turi per daug prekių, todėl kainos nurodomos ant lentynos. Bet jei reikia pažymėti atskiro daikto kainą, tai daroma paprastu lipduku. Tuo tarpu Sovietų Sąjungoje kaina buvo nurodoma taip:
Čia matote kainą, kuri buvo išlieta kartu su peilio rankena. Atrodo kaip smulkmena, bet tai reiškia, kad kaina įrėžta dar plastiko liejimo formose. Tai yra, labai anksti gamybos procese. Bet kainą buvo galima pamatyti ir ant plieninio veržliarakčio, aliumininės pieno talpos, keramikinio puodelio dugno, stiklinės taurės. Kaina buvo ne priklijuojama puoduku, o įterpiama į daiktą dar gamybos procese. Kokio velnio?
Ši mažytė detalė yra sovietinės planinės ekonomikos simptomas. Planinė ekonomika – tai toks ekonomikos organizavimo būdas, kai visos kompanijos, visos gamyklos priklauso valstybei, o jų uždirbami pinigai visuomenei padalijami pagal valdžios nustatytą tvarką (kartais sakoma, kad po lygiai, bet tai niekada nėra tiesa). Žmonės negali įkurti verslo, nes viskas priklauso valstybei. Valdžia nustato, kiek pinigų turės žmonės. Kai gamyba, pardavimas ir pirkėjų pajamos priklauso nuo valdžios, ji turi visus įrankius kainoms reguliuoti.
Kainos planinėje ekonomikoje gali ir visai neaugti, ypač jei produkto gamyba yra visiškai nepriklausoma nuo medžiagų importo. Jei daikto savikainą sudaro medžiagų, darbo jėgos, energijos ir logistikos kaštai ir visus šiuos dalykus valdo valdžia, savikaina gali ir nedidėti. O kam kelti atlyginimus, jei kainos neauga ir nėra ko pirkti? Sovietinio skurdo pasiilgę žmonės dažnai pabrėžtinai kartoja, kad vienas ar kitas daiktas kainavo tik kelias kapeikas.
Kur problema? Pasaulis taip neveikia. Žmonės nori ne šiaip daiktų, o gerų ir įvairių daiktų, o planinė ekonomika neleidžia sukurti didelės įvairovės. Norite peilio iš kompanijos, kuri turi šimto metų istoriją ir kuria inovatyvius dizainus? Negausite, pirkite pigų grubiai pagamintą peilį su rankenoje pažymėta kaina. Importas planinėje ekonomikoje visada yra ribojamas, nes kainos ir technologijos kitose šalyse juda pirmyn, o importinių daiktų panorėję žmonės netrukus ims prašyti didesnių atlyginimų, kad tai įpirktų. Atlyginimų kelti negalima, nes tai išjudins visą planinės ekonomikos voratinklį. O ir sumažėjusi vietinė paklausa būtų tikra tragedija.
Kadangi ribojamas importas, reikia riboti ir žinias iš užsienio. Per televiziją ar kitaip matydami, kad žmonės kitur gyvena geriau ir jiems prieinama didesnė įvairių daiktų pasiūla, piliečiai ims kelti klausimus, kodėl planinė ekonomika jiems suplanavo skurdą. Žmonės, kurie turi pinigų, bet neturi ko pirkti, gyvena skurde – faktas, kuris yra labai skausmingas sovietinės sistemos pasiilgusiems naivuoliams.
Taigi, valstybė valdo gamybą, pardavimą ir pirkėjų pajamas, todėl nustato kainas. Bet kam nurodyti kainą daikto korpuse? Na, dėl to, kad ta kaina yra ilgalaikė, nustatyta keliems metams. Kadangi nekyla pajamos, nėra inovacijų, kainą galima suplanuoti labai ilgam laikui. Nereikia lipdukų. Be to, taip buvo bandoma žaboti tuos, kurie pelnėsi iš deficito.
Sovietų Sąjunga buvo kalėjimas žmogaus sielai. Planinė ekonomika neišvengiamai sukuria deficito – kai kurių prekių ar jų pardavimo vietų tiesiog trūksta, nes sistema negali lanksčiai pritaikyti gamybos ir pardavimo prie paklausos. Taigi, visur buvo eilės. Pamatę eilę protingi žmonės iš karto mato galimybę verslui, nes tai yra natūrali žmogaus būvio dalis. Bet planinėje ekonomikoje verslas buvo išskirtinai tik valdžios užsiėmimas.
Spekuliacija – tai daiktų perpardavimas siekiant pasipelnyti. Žmogus įsigyja daug daiktų ir juos siūlo su antkainiu tiems, kurie nenori stovėti eilėse. Sovietų Sąjungoje tai buvo uždrausta. Pričiuptas spekuliantas galėjo gintis, kad tiesiog parduoda tai, ko jam nereikia. Tačiau tai automatiškai būtų netiesa, jei jis daiktus pardavinėtų aukštesne kaina nei nurodyta tame gamykliniame žymėjime. Be to, ir pardavėjos parduotuvėse negalėjo sukčiauti klijuodamos aukštesnes kainas.
Taigi, tas keistas gamyklinis kainų žymėjimas tiesiai gaminių korpusuose buvo Sovietų Sąjungos ekonomikos simptomas. Jokių akcijų, jokios įvairovės, jokio kainų augimų, jokių inovacijų ir jokio verslo.
