Kodėl 1940-ųjų filmas „Rūstybės kekės“ sovietus erzino ir 1948 metais?

Johno Fordo režisuotas 1940-ųjų amerikiečių filmas The Grapes of Wrath (Rūstybės kekės) vaizdavo vienos šeimos vargus, susijusius su Didžiaja depresija. Dėl to šis kūrinys patiko ir sovietams ir buvo vienas iš nedaugelio amerikietiškų filmų, rodytų ir Sovietų sąjungos kino teatruose. Tiesa, ten jis rodytas trumpai, nes sukėlė visiškai priešingą efektą nei tikėjosi sovietų valdžia.

Filmas Rūstybės kekės buvo pastatytas pagal to paties pavadinimo romaną, išleistą 1939 metais. Johnas Steinbeckas aprašė liūdną Joadų šeimos likimą. Iš kalėjimo sugrįžęs Tomas Joadas keliauja į savo šeimos ūkį Oklahomoje, bet jo jau neranda. Dėl Didžiosios depresijos sukeltų finansinių vargų šeima nebepajėgė išlaikyti fermos ir ji atiteko skolintojui. Dabar Joadsai turėjo susikrauti savo mantą ir išvykti į Kaliforniją, kur buvo daugiau darbo.

Kelionė šeimai nebuvo lengva. Mirė senelis, vėliau – ir močiutė. Atykę į Kaliforniją Joadai keliauja iš vienos stovyklos į kitą, vis susidurdami su priešiškumu, smurtu ir vargu. Nepaisant to, filmas baigiasi optimistine gaida – Tomas Joadas pasiryžta kovoti dėl socialinės reformos, o visa likusi šeimos dalis pažada niekada nesustoti ir nebebijoti.

Žinoma, 129 minučių trukmės filmas yra kupinas veiksmo ir daug simboliškų motyvų. Rūstybės kekės yra laikomas vienu geriausių pirmosios 20 amžiaus pradžios filmu, todėl jį lengva rekomenduoti. Kaip ir knygą, kuri laimėjo Pulitzerio apdovanojimą ir buvo nominuota daugybei kitų prizų.

Amerikiečių kultūra sovietams 1940 metais atrodė pavojinga. Kai amerikiečiai rūpinosi verslo kūrimu ir laisve, sovietai norėjo, kad visuomenę sudarytų neambicingi darbininkai. Nepaisant to, amerikiečių vargus vaizduojantis filmas sovietų valdžiai labai patiko, nes tarsi demonstravo kapitalistinės santvarkos trūkumus. Be to, filmo pabaigoje Tomas Joadas ir kiti šeimos nariai kalba apie socialinę reformą ir būtinus pokyčius, taip tarsi aiškindami, kad amerikietiška santvarka yra neteisinga.

Rūstybės kekės Sovietų sąjungoje

Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjęs Šaltasis karas per JAV nuvilnijo kaip raudonasis išgąstis. Visos socialistinės idėjos buvo atmestos. Žmonės suprato, kad kitoje Geležinės uždangos pusėje uždarytos ir užguitos tautos kenčia nuo slegiančios ideologijos, skurdo ir prievartos, todėl dažnai aklai priešinosi viskam, kas nors iš tolo priminė socializmą. Tame kontekste ir Rūstybės kekės buvo matomas kaip, sakykime, labiau Sovietų sąjungos vertybėms tarnaujantis filmas.

Kai tas tuomet jau nenaujas filmas gavo vadinamąją raudonąją etiketę, staiga jis tapo tinkamu sovietams. 1948 metais Stalino valdžia patvirtino Rūstybės kekes tinkamu filmu darbo liaudžiai ir ėmė jį rodyti su titrais rinktiniuose kito teatruose. Tačiau žmonės ten nieko labai anti-kapitalistinio nepamatė. Tiesą sakant, filmo žiūrovus užplūdo kitokie jausmai – kaip gali būti, kad net ir patys neturtingiausi JAV žmonės turi automobilius?

Nuo čia istorijos versijos skiriasi. Rusiški šaltiniai teigia, kad Rūstybės kekės nebuvo uždraustas – jis ir taip nebuvo gausiai rodomas (prisiminkite, filmai tais laikais buvo saugomi juostose, todėl kopijų nebuvo daug). Tuo tarpu anglakalbiai šaltiniai tvirtina, kad Rūstybės kekės greitai išnyko iš sovietinių kino teatrų, nes žiūrovai filmą suprato visiškai kitaip nei tikėjosi valdžia.

Automobiliai 1933-ųjų JAV ir 1948-ųjų Sovietų sąjungoje 

Iš tikrųjų, Joadų šeima susikrovė savo mantą į konvertuotą Hudson Super Six. Tas 1926-ųjų automobilis kadaise buvo prabangus sedanas, tačiau turėjo būti perdarytas į sunkvežimį, kad paimtų visus šeimos daiktus. Tai reikėtų pabrėžti – šeima, kuri ūkininkavo nuomotoje žemėje turėjo prabangų automobilį, kuriuo per didžiulę ekonominę krizę galėjo leistis į kelionę per visą šalį. Knygoje minimi ir Nash, DeSoto, Plymouth ir daug kitų automobilių, kuriuos matė Joadai ir kuriais važinėjo kiti amerikiečiai.

Ir tai nebuvo kažkoks rašytojo Steinbecko išsigalvojimas. Per Didžiąją depresiją žmonės iš Oklahomos masiškai migravo į Kaliforniją, kur buvo daugiau darbo – jie buvo vadinami Okies. Ir kuo jie migravo? Ogi automobiliais. Tegul ne visi, tegul tie automobiliai retai būdavo geriausios būklės ir aukščiausios klasės, bet daugybė vargų prispaustų žmonių keliavo į Kaliforniją automobiliais. Tai buvo vaizdas, kuris ir po gero dešimtmečio sovietams atrodė kaip sunkiai įsivaizduojama svajonė.

Negana to, automobilių skaičius JAV per Didžiąją depresiją stipriai nenukrito. 1929 metais tūkstančiui amerikiečių teko po 219,31 mašiną (įskaitant autobusus, sunkvežimius ir pan.) – tai buvo Didžiosios depresijos pradžia. Šis rodiklis su kiekvienais metais ėmė mažėti. 1930 metais tūkstančiui amerikiečių jau teko 217,34 automobiliai, 1931-aisiais – 210,37. 1933 metais tūkstantis amerikiečių jau dalinosi tik 192,38 automobiliais, tačiau tada šis rodiklis ėmė augti, nors krizė dar nebuvo praėjusi. Tas 1929-ųjų statistika buvo perspjauta jau 1936 metais, kai tūkstančiui amerikiečių teko po 222,62 automobilius.

JAV automobilių pramonė per Didžiąją depresiją nebuvo visiškai sustojusi. Taip, kelios markės išnyko, keletas modelių niekada nebuvo parduoti. Tačiau inovacijų buvo. Būtent ketvirtajame dešimtmetyje JAV gamintojai pradėjo diegti pusiau automatines ir automatines transmisijas, hidraulinius stabdžius, nepriklausomas priekines važiuokles.

Amerikiečiai ir Didžiosios depresijos laiku važinėjo geresniais amerikietiškais automobiliais nei pokario sovietai. Buvo daug kuklių ir tuo metu jau senų Ford Model T, bet nemažai ir prabangesnių Lincoln, Chevrolet, Hudson, Chrysler, Packard. Amerikiečių stovėjimo aikštelės buvo įvairios ir spalvingos, nors kalbame apie didžiulę ekonominę krizę!

Nepavyko rasti duomenų, kiek automobilių 1948 metais buvo Tarybų sąjungoje, bet tas skaičius beveik garantuotai yra mažesnis už Rūstybės kekių laikus JAV. 1947 metais Sovietų sąjungoje buvo pagamintos 132968 mašinos, iš kurių tik 9822 buvo lengvieji automobiliai. Beveik 180 milijonų žmonių šalyje tai buvo juokingas skaičius! Automobiliai Sovietų sąjungoje 1948 metais buvo retesni nei Didžiosios depresijos laikais JAV ir tai negalėjo neerzinti Rūstybės kekių žiūrovų.

Lyginti JAV sunkmetį ir Tarybų sąjungos 1948-uosius nėra didelės prasmės, ypač turint omenyje, kad Sovietų sąjungos pramonę Antrasis pasaulinis karas paveikė labiau. Nepaisant to, net ir jūsų tėvai (o gal ir jūs patys) prisimena kaip sovietmečiu, po karo praėjus net keliems dešimtmečiams, buvo sunku įsigyti automobilį. Tuo metu JAV jie buvo perkami ir parduodami pakankamai laisvai, rinkoje buvo gausybė markių, o automobilių gamintojai siūlė pačias įvairiausias inovacijas. Kai amerikiečių paaugliai į mokyklas važiavo automobiliais, suaugę Tarybų sąjungos žmonės kartais kelis metus laukė komunistų valdžios malonės ir apie mašinos modelio ar spalvos pasirinkimą net nesvajojo.

O dabar įsivaizduokite, kas būtų buvę, jei sovietai būtų leidę žmonėms pamatyti tokius filmus kaip Dingti per 60 sekundžių (Gone in 60 Seconds, 1974), kuriuose vaizduoti entuziastams skirti automobiliai. Kai Sovietų sąjungoje automobilis buvo griežtai tik transporto priemonė, laisvo pasaulio žmonės juos jau seniai laikė ir hobiu, būdu išsiskirti ir pasilinksminti.