Šiuolaikinė aviacija yra labai susieta su technologijomis, kurios yra atsakingos už komunikaciją, navigaciją, oro eismo kontrolę. Modernus lėktuvas yra sparnuotas kompiuterių ryšulys, o ir oro uostai yra didžiuliai technologiniai centrai. Tai kaip gali būti, kad kone visi oro uostai ir aerodromai naudoja paprastus medžiaginius vėjarodžius?
Šį juokingai paprastą prietaisą jūs tikrai esate matę. Tai – iš tvirto sintetinio audinio pasiūtas baltai-oranžinis kūgelis. Didesniuose oro uostuose jų būna net keli. Jie yra apšviesti ir stovi išdidžiai kaip vėliavos. Labai panašūs vėjarodžiai naudojami ir kitose vietose, kur vėjo kryptis ir stiprumas yra svarbus faktorius.
Iš tikrųjų, vėjarodžių paplitimas nėra atsitiktinis – jie yra apibrėžti civilinę aviaciją prižiūrinčių institucijų standartuose. Pavyzdžiui, JAV Federalinė aviacijos administracija (FAA) nurodo, kad vėjarodis privalo pasisukti prie vos 3 mazgų (1,56 m/s) greičio vėjo. Tai yra, vėjarodžiai nurodo ir pakankamai silpno vėjo kryptį. Pagal FAA standartus, vėjarodis turi būti pilnai išsitiesęs prie 15 mazgų (7,78 m/s) vėjo.
Vėjarodis pirmiausia nurodo vėjo kryptį. Kai tai įmanoma, pilotai stengiasi kilti prieš vėją. Be to, kylant reikia pasiruošti ir šoniniam vėjui, kad nebūtų staigmenų. Žinoma, šiais laikais naudojamos pažangios meteorologinės stotelės, bet vėjarodis yra geras vizualus priminimas atkreipti dėmesį į vėjo kryptį ir stiprumą. Pilotai turi išsamią orų informaciją, bet vėjarodis yra lengvai matomas ir visada patikimai veikiantis prietaisas. Be to, orų informacija atnaujinama reguliariai, o vėjarodis vėjo kryptį ir stiprumą rodo visą laiką. Juk vėjo kryptis gali staiga pasikeisti ir ta meteorologinė informacija nebus atnaujinta iš karto.
Ir taip, supratote teisingai – vėjarodžiai nurodo ne tik vėjo kryptį, bet ir stiprumą. Kuo vėjarodis labiau išsitiesęs, tuo vėjas yra stipresnis. Kai vėjas yra silpnesnis, vėjarodžio galas yra nulinkęs žemyn.
Tradiciškai vėjarodžiai yra dryžuoti ir tai ne tik gerina jų matomumą, bet ir padeda apytiksliai nustatyti vėjo greitį, mat kiekvienas išsitiesęs vėjarodžio dryžis prie vėjo greičio prideda po 3 mazgus. Savaime aišku, tai – labai netiksli vėjo greičio nustatymo priemonė. Bet kai vėjas nėra labai stiprus, šios informacijos gali pakakti. Kai vėjarodis yra vienspalvis, vėjo greitį vis tiek galima apytiksliai nuspėti pagal vėjarodžio plevėsavimo horizontalumą.
Ne visi vėjarodžiai yra dryžuoti. Tiesą sakant, Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija (ICAO) rekomenduoja naudoti vienspalvius vėjarodžius, kurie yra lengviau pastebimi sniego ar rūko fone. Jei geresniam matomumui būtina naudoti dvi spalvas, vėjarodis turėtų pasižymėti baltais ir oranžiniais dryžiais. ICAO taip pat nurodo, kad vėjarodis turėtų būti 3,6 metrų ilgio, o platusis jo galas turėtų būti bent 0,9 metrų skersmens. Mažesniuose aerodromuose dažniau naudojami mažesni vėjarodžiai.
Vėjarodžiai, beje, naudojami ne tik ten, kur į dangų kyla lėktuvai ir kiti orlaiviai. Vėjarodžius galima pamatyti ir prie aukštų tiltų, kur stiprūs vėjo gūsiai gali būti pavojingi sunkvežimiams. Jie taip pat naudojami prie cheminių gamyklų, kur vėjarodis gali nurodyti potencialiai pavojingų garų plitimo kryptį.
.jpg){kind=link}
