Lazeriniai ginklai nėra tik mokslinės fantastikos filmų kūrėjų vaizduotės vaisiai. Nors dabar jie kuriami itin intensyviai, jie net nėra nauji. Štai Sovietų sąjunga paskutinius du savo gyvavimo dešimtmečius kūrė galingus lazerinius ginklus. Rezultatas – lazerinis tankas 1K17.
Pavadinimas lazerinis tankas čia naudojamas labai laisvai – nežiūrėkite į tai per daug rimtai. Tačiau tai iš tikrųjų buvo bokštelį turinti vikšrinė šarvuota kovos mašina, kurios pagrindinis ginklas – lazeriai. Šiuolaikiniai lazeriniai ginklai gali numušti dronus, atakuoti katerius ir įvairią antžeminę techniką. Tuo tarpu 1K17 taikėsi į balistines raketas ir lėktuvus – tai buvo rimtas ginklas, nors iš jo nieko taip ir neišėjo.
Viskas prasidėjo dar aštuntąjį dešimtmetį. Iš pradžių sukurtas SLK 1K11 Stilet – nedidelė šarvuota mašina su vienu lazeriu bokštelyje. Vėliau lazeriai buvo sumontuoti vietoje savaeigės priešlėktuvinės ginkluotės sistemos ZSU-23-4 Šilka ginklų. Matyt, bandymai buvo sėkmingi, nes lazerinio ginklo kūrimas buvo tęsiamas. Tačiau buvo nuspręsta, kad lazerinis ginklas privalo būti gerokai didesnis ir galingesnis.
1990 metais buvo surinktas pirmasis 1K17 Sžatie (Сжатие – Suspaudimas) prototipas. O tada Sovietų sąjunga subyrėjo, tačiau lazerinio ginklo kūrimas iš karto nebuvo nutrauktas.
1K17 buvo sukurtas savaeigės haubicos 2S19 Msta pagrindu. Buvo pašalintas pagrindinis šios mašinos ginklas, stipriai modifikuotas bokštelis. 1K17 išlaikė 12,7 mm kulkosvaidį NSVT, tačiau, žinoma, pagrindiniu ginklu tapo bokštelyje sumontuota lazerių sistema.
1K17 bokštelio priekis buvo tiesiog nusėtas lazerio lęšiais – jų čia buvo net 13 (viduryje greičiausiai buvo atstumo matuoklis ar kita taikymosi įranga). Ir, beje, labai brangių – kiekvienas lazeris turėjo po 30 kg sveriančius dirbtinio rubino cilindrus, aplink kuriuos cirkuliavo ksenono dujos. Tiesa, kiti šaltiniai teigia, kad rubinai čia greičiausiai nebuvo naudoti – vietoje jų lazerinio tanko bokštelyje galėjo būti itrio-aliuminio granatas su neodimio priedais. Sukoncentruoti lazerio spindulį padėjo sidabrinės spiralės. Galima tik įsivaizduoti, koks brangus buvo šis prototipas. Sunku pasakyti ir koks buvo 1K17 veikimo nuotolis, tačiau greičiausiai apie 8-9,5 km. Lazeriai veikė skirtingais dažniais, kad juos būtų sunkiau blokuoti specialiais filtrais.
Tačiau nemanykite, kad 1K17 lazerio spindulių pjaustė metalą ar žudė žmones. Jo skleidžiama koncentruota šviesa buvo skirta neutralizuoti elektroninei optikai, kurią naudojo raketos, antžeminės transporto priemonės ir lėktuvai. Kitaip tariant, 1K17 galėjo apakinti taikinių ieškančius protingus ginklus ir žmones.
1K17 bokštelio gale buvo elektros generatorius – sistemai reikėjo labai daug energijos. Kai nebuvo naudojami, lazerių lęšiai būdavo uždengiami metaliniais dangteliais, kuriuos buvo galima atverti sėdint 1K17 viduje. Pati mašina svėrė apie 41 toną, buvo neblogai šarvuota ir turėjo 840 AG variklį, kuris leido pasiekti 60 km/val. greitį.
Sovietai slėpė lazerinio ginklo projektą, tačiau amerikiečiai seniai apie jį žinojo. 1992 metais 1K17 sėkmingai įveikė bandymus, tačiau subyrėjus Sovietų sąjungai taip niekada ir nebuvo pradėtas gaminti. Viena iš priežasčių – kaina. Lazeriui reikėjo sudėtingos generatoriaus ir akumuliatorių sistemos, net 13 didžiulių sintetinių rubinų ir daugybės kitų brangių komponentų. Jo naudojimas prieš žmones, beje, prieštarauja Ženevos konvencijoms – net ir kare žmonių negalima akinti lazeriais.
Galiausiai, šis ginklas tikriausiai nebuvo labai efektyvus. Norint sėkmingai panaudoti tokį ginklą kaip 1K17, reikia idealiai nusitaikyti ir nepaleisti taikinio iš spindulio bent kelioliką sekundžių. Kai taikiniai juda ir yra labai toli, išnaudoti lazerinio tanko potencialą yra sudėtinga, nors šis ginklas turėjo automatinę taikymosi sistemą. 1K17 taip tapo istorijos dalimi – dabar yra saugomas Karinių technologijų muziejuje netoli Maskvos.
