Huckso starteris – mašina, stipriai supaprastinusi lėktuvų naudojimą

Elektriniai starteriai visiškai pakeitė automobilių naudojimą. Prieš jų paplitimą varikliai būdavo užvedami staigiu specialios rankenos pasukimu. Tačiau starteriai buvo svarbūs ne tik automobiliams, bet ir lėktuvams – kadaise lėktuvų varikliai buvo užvedami rankomis pasukant propelerį. Tiesa, vienas išradimas šią procedūrą pavertė daug saugesne ir patogesne.

Automobilio variklio užvedimas rankena buvo ne tik nepatogi, bet ir pavojinga procedūra. Staiga atgal pasisukęs variklis galėjo sulaužyti žmogaus ranką. Tiesą sakant, tai net nebuvo labai retas incidentas – nuo tų užvedimo rankenų ir dabar nukenčia ne vienas automobilių muziejaus mechanikas. Lėktuvai šiuo požiūriu nebuvo saugesni – jie buvo užvedami rankomis pasukant propelerį. Tai buvo ne tik pavojinga, bet ir labai sunku. Kuo didesnis variklis, tuo sunkiau jį pasukti rankomis – prireikdavo visos mechanikų komandos, kad būtų užvestas didesnio lėktuvo variklis. Jungtinės Karalystės Karališkojo skraidančio korpuso (oro pajėgų pirmtako) kapitonas Bentfieldas Hucksas nusprendė, kad lėktuvo variklio užvedimą reikia patikėti kitam varikliui.

Taigi, Hucksas sukūrė motorinį starterį, kuris vėliau buvo pavadintas jo vardu. Tai – modifikuotas sunkvežimis ar lengvasis automobilis su propelerio pasukimui skirtu velenu. Tai buvo pakankamai įdomus mechanizmas – Hucksui teko gerai pagalvoti, kaip apsaugoti starterio veleną, kai lėktuvo variklis ima dirbti.

Huckso starteris turėjo įdomų sankabos mechanizmą. Pagrindinis starterio velenas su mašinos varikliu buvo sujungtas per grandinę ir sankabą. Kai lėktuvo variklis užsivesdavo, jo sukimosi greitis iš karto viršydavo starterio sukimosi greitį ir sankaba atsijungdavo. Tuomet Huckso starteris savarankiškai pasitraukdavo iš lėktuvo kelio ir orlaivis galėdavo išskristi. Tai buvo ne tik saugesnis, bet ir greitesnis būdas užvesti orlaivio variklį – tam prireikdavo tik maždaug 30 sekundžių, kai žmonės be pagalbinių priemonių vieną propelerį tampydavo bent kelias ar kelioliką minučių.

Huckso starteris Karališkose oro pajėgose pasirodė 1918-ųjų pabaigoje. Iš pradžių juos britams gamino Airco, vėliau tokias mašinas gamino ir kitos kompanijos. Dauguma Huckso starterių buvo gaminami ant Ford Model T bazės, kuri buvo pigi, patikima ir pakankamai galinga šiam darbui. Taip modifikuotas automobilis turėdavo platformą priekyje, ant kurios atsistojęs operatorius prijungdavo starterio veleną prie lėktuvo propelerio centro.

Įprastai Huckso starterio mašinos gale buvo pora įrankių dėžių, kurių turinio prireikdavo ir automobilio, ir lėktuvo priežiūrai. Kiek juokinga tai, kad tuos Model T automobilius tekdavo užvesti rankena.

Per trečiąjį 20 amžiaus dešimtmetį Huckso starteriai išplito ne tik Jungtinėje Karalystėje, bet ir kitose šalyse. Šis išradimas paskatino lėktuvų gamintojus naudoti dar didesnius ir galingesnius variklius. Pavyzdžiui, kai kurie Kanados Avro 504 gavo naujus Armstrong-Siddeley Lynx variklius, kuriuos užvesti rankomis buvo beveik neįmanoma.

Huckso starteriai buvo naudojami ir JAV (juos labai pamėgo NASA pirmtakė NACA), Rusijoje, Indijoje ir kitose šalyse, nors ir ne visur šis išradimas buvo žinomas originaliu vardu.

Nuo pat ketvirtojo dešimtmečio pradžios Huckso starterių populiarumas ėmė mažėti. Nauji aviaciniai varikliai jau turėjo elektrinius starterius ir Huckso mašinos tapo nereikalingomis. Būta ir išimčių – štai sovietų Antrojo pasaulinio karo Il-2 galėjo būti užvedamas ir Huckso starteriu. Karas privertė oro pajėgas taupyti resursus ir nemažai Huckso starterių buvo nurašyti ir perdirbti. Išlikusieji dabar ilsisi muziejuose, nors tikrai yra ir veikiančių pavyzdžių.