20 amžiaus pradžioje inžinieriai ne vienoje valstybėje sprendė galvosūkį – kaip sukurti karinę mašiną, kuri lengvai įveiktų tranšėjas ir gamtines kliūtis? Visi suprato, kad tokia technika mūšyje suteiktų milžinišką pranašumą. Pirmajame pasauliniame kare pasirodę tankai buvo teisingas šio galvosūkio sprendimas, tačiau prieš tai buvo išbandyta įvairi dabar keistai atrodanti technika.
Jau rašėme apie Caro tanką (tanką Caras) – 1915 metais carinėje Rusijoje sukurtą monstrą su milžiniškais ratais. Inžinieriai tuo metu jau gerai suprato ratus, jų veikimą, galimybes ir trūkumus. Norint įveikti gilias tranšėjas, reikėtų labai didelių ratų, kokius ir turėjo tas nepavykęs Caro tankas. Kita išeitis – su savimi pasiimti kelią ir jį nuolat tiesti priešais riedančią mašiną. Pervažiuotą kelią būtų galima surinkti ir jį vėl tiesti po mašinos ratais. Dabar suprantate, kad kalbame apie vikšrus, tačiau 1914 metais prancūzų inžinierius Louisas Boiraultas sukūrė kiek kitokią važiuoklę.
Boiraultas tų laikų mūšio lauke matė dvi dideles problemas, trukdančias technikos judėjimui – tranšėjas ir dygliuotą vielą. Taigi, inžinierius sukūrė mašiną, kuri rieda ant savo pačios tiesiamo metalinio kelio. Vos 6 segmentus turintis kelias tarsi milžiniškas lankstus žiedas apsupa mašinos korpusą ir leidžia jai riedėti pirmyn – tokia buvo išradėjo idėja. 1914-ųjų gruodį Boiraultas pateikė savo brėžinius Prancūzijos karo ministerijai, 1915 metų sausio 3 dieną projektui buvo pritarta, o po poros savaičių ministerija suformavo komisiją išradimo įvertinimui. Pavasarį Boiraulto mašina išriedėjo į bandymų laukus.
Boirault mašina buvo nerangus 30 tonų sveriantis monstras. 4×3 metrų dydžio vikšro segmentai buvo labai tvirti, tačiau pats mechanizmas buvo trapius. 8 metrų ilgio, 3 metrų pločio ir 4 metrų aukščio mašina, turinti 80 AG variklį, galėjo pasiekti 3 km/val. greitį, tačiau bandymų metu išvystė tik 1,6 km/val., nes buvo pakrauta 9 tonų kroviniu. Be to, mechanizmą sukančios grandinės bei ašys buvo labai trapios. Galiausiai, kaip tikriausiai jau spėjote pagalvoti, Boirault mašina nebuvo labai manevringa.
Norint pakeisti Boirault mašinos judėjimo kryptį, reikėjo naudoti integruotą keltuvą. Kilstelėjus mašiną, ją buvo galima pasukti 45 laipsnių kampu – tai buvo galima padaryti stumiant mašiną rankomis arba naudojant keletą papildomų keltuvų. Taip, supratote teisingai – norint pasukti Boirault mašiną, tekdavo išlipti į lauką. Bet tai nebuvo tokia jau didelė problema, nes ši karinė mašina neturėjo jokių šarvų ir buvo visiškai atvira.
Tačiau ne viskas buvo taip blogai – Boirault mašina iš tikrųjų lengvai susitvarkė su 2 metrų pločio tranšėja ir dygliuotos vielos lauku. Šių rezultatų pakako, kad Boiraultas turėtų motyvacijos antrai mašinai sukurti.
Antroji Boirault mašinos versija į bandymus pateko 1916-ųjų rugpjūčio 17-ąją. Tai buvo kiek mažesnė ir lengvesnė mašina, jau turinti ir plonus šarvus, dengiančius trijų žmonių kabiną ir variklio skyrių. Boirault II jau galėjo ir atlikti posūkius, nes jungtys tarp tų 6 vikšrų segmentų buvo lankstesnės. Bet ir šios mašinos negalima laikyti manevringa – jos apsisukimo spindulys buvo net 100 metrų. Aštresnius posūkius tekdavo atlikti tų pačių keltuvų pagalba.
Nors antroji Boirault mašina savo kelyje traiškė visas žmonių sukurtas kliūtis ir galėjo pervažiuoti 1,5-1,8 metrų pločio tranšėjas, ji vis tiek sulaukė didelės kariuomenė kritikos. Visų pirma, ši mašina buvo dar lėtesnė – galėjo pasiekti tik 1 km/val. greitį. Tai reiškia, kad pėstininkai buvo kelis kartus greitesni. O ir tas praktiškai neegzistuojantis manevringumas reiškė, kad kaskart norint atlikti posūkį tekdavo sustoti. Tai buvo nepriimtina.
Galiausiai, tuo metu jau buvo kuriamos ir gerokai pranašesnės vikšrinės mašinos. Todėl Boirault projektas buvo apleistas ir nieko panašaus mūšio laukuose taip ir nebuvo.
