„Puolėjas kaip skalpelis pjauna varžovų gynybą“, „aštrus kaip skalpelis“, „skalpelio aštrumo protas“ – tikriausiai esate girdėję daug panašių palyginimų. Ir iš tikrųjų, skalpeliai yra labai aštrūs – tai būtina operacijų tikslumui. Bet tikrai ne tokie aštrūs, kaip daugelis mano.
Kurie ašmenys yra aštresni – pigaus ką tik gerai pagaląsto kišeninio peiliuko ar visiškai naujo skalpelio? Pirmasis yra skirtas patiems įvairiausiems darbams – nuo virvių pjovimo iki siuntinių išpakavimo, antrasis – chirurgijai. Kuris aštresnis? Kaip jau supratote vien iš to, kad egzistuoja šis straipsnis, peiliukas bus aštresnis.
Tiesa yra ta, kad skalpeliai yra skirti minkštiems audiniams pjauti. Mūsų kūnas yra labai minkštas ir, deja, pažeidžiamas – praktiškai jokie ašmenys nesusidurs su problemomis pjaudami per jį. Tai, žinoma, nereiškia, kad skalpeliai nėra aštrūs – jie yra net labai aštrūs. Tai pagerina chirurgo veiksmų tikslumą ir pjūvių švarumą. Aštrus skalpelis palieka lygų pjūvį, kuris geriau gyja. Be to, ir infekcijos tikimybė lygioje, tvarkingoje žaizdoje yra mažesnė.
Turkijoje archeologai yra aptikę obsidiano skalpelių, kurių amžius viršija keturis tūkstančius metų. Obsidianas – tai stiklą primenanti magminė uoliena, savo sudėtimi artima granitui ar riolitui. Obsidiano šukės gali būti labai plonos ir aštrios – puikiai tinkamos skalpelių gamybai. Dėl to šis mineralas pjovimui naudojamas ir šiandien.
Ir Senovės Egipto gyventojai naudojo skalpelius – daug jų buvo bronziniai ar obsidiano pjovimo įrankiai. Jie naudoti ir medicinoje, ir mumifikacijose. Senovės graikai ir romėnai stipriai ištobulino chirurgines procedūras ir naudojo daugiau nei pusantro šimto skirtingų įrankių, tarp kurių būta ir nemažai skirtingų formų skalpelių. Tuo tarpu Indijoje šiems tikslams naudotos bambuko atplaišos.
Žinoma, su laiku chirurginiai įrankiai buvo tobulinami. Skalpeliai vėliau gaminti iš bronzos, žalvario, geležies, stiklo. Modernūs skalpeliai gaminami iš nerūdijančio plieno. Beje, Nodum.lt jau rašė apie chirurginio plieno mitą – tokio dalyko tiesiog nėra.
Tai kaip galime sakyti, kad pigus kišeninis peiliukas yra aštresnis už skalpelį? Na, paprastai – skalpelis yra dar pigesnis.
Skalpeliai yra štampuojami iš kietos nerūdijančio plieno skardos. Tuomet visiškai automatizuota mašina nušlifuoja jų ašmenis ir jie apdorojami karščiu, kad nebūtų per daug trapūs. Tada skalpeliai dezinfekuojami ir pakuojami į sterilias pakuotes. Chirurgas (greičiau jau jam padedantys specialistai) išpakuoja skalpelį, įstato jį į specialų laikiklį, ir jis būna paruoštas darbui. Netrukus skalpelis yra išmetamas, o laikiklis paliekamas dezinfekcijai. Tiesa, dabar ir daug rankenų yra vienkartinės, bet ir jos dažnai leidžia pakeisti skalpelio geležtę – rankena naudojama visos operacijos metu, o geležtės keičiamos dažniau.
Taigi, šiuolaikiniai skalpeliai yra vienkartiniai. Jie išmetami labai greitai, todėl privalo būti pigūs ir greitai gaminami. Būtent dėl to skalpelių ašmenys įprastai nėra poliruojami – jie iš tikrųjų yra pakankamai šiurkštūs. Be jokios abejonės skalpelis yra aštrus ir su juo reikia elgtis atsargiai. Bet jis tikrai nėra toks aštrus kaip ką tik pagaląstas peilis, skirtas daugkartiniam naudojimui. Tiesą sakant, plieniniai skalpeliai net nėra tokie aštrūs kaip obsidiano ašmenys, bet jie būtų per daug brangūs ir trapūs.
Kai ką tik pagaląstas peilis lengvai nuo jūsų rankos skus plaukus, skalpelis juose strigs ir kankinsis. Ir tai nėra taip keista, kaip atrodo. Juk kišeninis peiliukas kainuos bent 10-20 eurų (ar daug kartų daugiau), o už tokią sumą galima įsigyti visą šimtą skalpelių. Manote, kad už tokią kainą pagaminti vienkartiniai ašmenys yra gerai nugludinti ir nupoliruoti? Tikrai ne.
Skalpelio efektyvumo paslaptis – plonas geležtės metalas. Plonesni ašmenys visada atrodo aštresni. Be to, chirurgas gali dažnai keisti vienkartinius skalpelius. Taigi, kai jūs kankinsitės su savo atšipusiu kišeniniu peiliuku, tingėdami vėl jį galąsti, chirurgas tiesiog išmes nusidėvėjusį skalpelį ir jį pakeis nauju – va tada skalpelis ir bus aštresnis. Ir tai galima daryti nors ir kelis kartus vienos operacijos metu. Dažnas skalpelio keitimas leidžia chirurgui visada naudoti optimaliai aštrų įrankį.
Skalpeliai šiuo atžvilgiu yra panašūs į statybinius laužomų ašmenų peiliukus. Jie irgi yra labai ploni (ne tokie ploni kaip skalpeliai), pigūs ir vienkartiniai. Tas plonumas padeda atlikti tikslius gilius pjūvius, bet patys ašmenys nėra tokie aštrūs kaip jums atrodo. Tiesiog būdami nauji jie yra PAKANKAMAI aštrūs, net jei pagal tai nusileidžia ką tik pagaląstiems daugkartiniams peiliams.
Tai iš kur tas skalpelių aštrumo mitas? Na, daugelis žmonių tiesiog nėra su jais susidūrę. Chirurginius įrankius supa savotiška neišmatuojamos kokybės ir mokslinio preciziškumo aura. Iš tikrųjų, tai tėra greitai iš pigaus nerūdijančio plieno štampuojami ir dažnai keičiami vienkartiniai įrankiai. Ir, kaip minėta, skalpeliai iš tikrųjų yra aštrūs. Net jei ne tokie aštrūs kaip iš tikrųjų gerai pagaląsti peiliai. Profesionalus virtuvės šefas, tikėtina, savo darbe naudoja aštresnius įrankius nei chirurgas – bent jau ryte, po galandimo. Juk skalpeliui tereikia pjauti apgailėtinai minkštus žmogaus audinius.
