„Pirmiausia moterys ir vaikai!“ ir „kapitonas skęsta su savo laivu“ – šias dvi taisykles tikrai esate girdėję. Bet ar jos yra tikros? Ar kada nors istorijoje jos iš tikrųjų galiojo?
Ar tiesa, kad Titanikas turėjo per mažai gelbėjimosi valčių? O kas nutiko, kad 1968-asiais dingo net keturi povandeniniai laivai? Kaip 1944-aisiais laivo sprogimas išdaužė langus 12 kilometrų spinduliu?
Jei patektumėte į rimtą bėdą, kai grėstų pavojus jūsų gyvybei, ar sugebėtumėte išlaikyti šaltą protą ir leisti pirmiausia išsigelbėti silpnesniems, vaikams ir turintiems fizinių judėjimo problemų? Nors visi norime tikėti, kad būtume tie, kurie pirmiausia padėtų išsigelbėti visiems kitiems, tik patekusieji į tokias situacijas žino, kaip elgtųsi. O gal yra tokia taisyklė?
Josephas Bruceas Ismayus 1912 metais išgyveno Titaniko katastrofą. Tačiau vietoje to, kad sulauktų dėmesio ir užuojautos (žuvo daug jo draugų), jis visą likusį gyvenimą iki 1937-ųjų gyveno gėdoje. Jis buvo pravardžiuojamas „Titaniko bailiu“, pliekiamas spaudoje ir pašiepiamas karikatūrose. Kodėl? Nes buvo ne tik aukščiausio rango Titaniko valdytojos White Star darbuotojas išgyvenęs katastrofą, bet ir vyras. Juk žuvo nemažai moterų ir vaikų!
Nors Ismayus gynėsi, kad padėjo moterims ir vaikams lipti į gelbėjimosi valtis ir pats įšoko tik tada, kai šalia nieko nebebuvo, jokios ašaros jo reputacijos neišgelbėjo. Tačiau į kalėjimą jis nebuvo uždarytas, nes jokių įstatymų nepažeidė.
Taisyklė, nurodanti, kad pirmiausia reikia gelbėti moteris ir vaikus, niekada nebuvo oficiali. Tai visada buvo vyriškos garbės ir, reikia pasakyti, praktiškumo principas. Kadaise gelbėjimosi valtims nuleisti reikėjo nemažai jėgos. Be to, laivui skęstant, į jas įlipti būdavo sunku. Taigi, praktiškiau vyrams padėti fiziškai silpnesniems ir gelbėtis paskutiniams – taip yra didesnė tikimybė, kad pavyks išgelbėti didesnį žmonių skaičių. Šiais laikais, aišku, tai nebėra taip svarbu, nes gelbėjimosi laivai nuleidžiami kone automatiškai ir evakuacija vyksta pagal nustatytą tvarką, stengiantis išvengti chaoso.
Šis principas, beje, nėra toks senas, kaip tikriausiai manote. Iš dalies dėl to, kad prieš komercinę keleivinę laivybą moterų laivuose praktiškai nebuvo. Pirmą kartą ši išdidaus džentelmeniškumo taisyklė užfiksuota 1840 metais, kai skendo amerikiečių laivas Poland. Kiek garsesnis pavyzdys yra 1852-ųjų britų HMS Birkenhead katastrofa, kai britų jūreiviai liko laive ir padėjo moterims ir vaikams evakuotis. Vėliau romantikai, poetai ir rašytojai išpopuliarino šią taisyklę, bet jos buvo laikomasi ne visada ir ne visur. Garsiajame Titanike šio principo buvo laikomasi todėl, kad taip nurodė kapitonas Edwardas Johnas Smithas – iš pradžių vyrai nuo gelbėjimosi valčių net gainioti šalin.
Taigi, „pirmiausia moterys ir vaikai“ yra romantizuotas vyriško elgesio idealas, o ne taisyklė ar įstatymas. To idealo buvo laikomasi, nors ir ne visada. Tiesa, ir dabar geriau pirmiausia gelbėti tuos, kuriems būtų sunkiausia išsigelbėti patiems. O ar tiesa, kad kapitonas turi nuskęsti su laivu? Žinoma, kad ne, bet čia yra niuansų.
Kapitonas niekada neprivalėjo žūti su laivu. Tai yra tradicija ir istorijoje yra daugybė tokių atvejų (įskaitant Titaniką, nors Smitho žūties istorija nėra visiškai aiški), bet tai niekada nebuvo įstatymas. Dar daugiau – kadangi gerą patirtį sukaupę kapitonai yra reti ir, galima sakyti, brangūs, būta istorijų, kai jų išgelbėjimas buvo prioritetas.
Šis principas iš tikrųjų yra kiek kitoks. Kapitonas yra aukščiausio rango žmogus bet kuriame laive. Jis privalo pasirūpinti visais savo keleiviais ir visais įgulos nariais. Taigi, dažnai šis principas būdavo interpretuojamas taip, kad kapitonas gelbėjasi paskutinis. Jei skęstančiame laive lieka žmonių, lieka ir kapitonas. Vėlgi, tai yra ne taisyklė ir ne įstatymas, o tradicija.
Bet išsigelbėję kapitonai kartais nuteisiami. Štai Francesco Schettino, 2012 nuskendusio kruizinio laivo Costa Concordia kaptonui, buvo skirta 16 metų laisvės atėmimo bausmė. Žiniasklaida tampė Schettino vardą po purvą už tai, kad jis paliko laivą ir išsigelbėjo, nors žuvo 32 žmonės. Tačiau bausmė jam skirta už tyčinį nukrypimą nuo kurso, uždelstą reagavimą į prakirstą korpusą (laivas atsitrenkė į povandenines uolas) ir prastą evakuacijos organizavimą, ne paties išsigelbėjimą. Tinkamai atlikęs savo pareigas – tarp kurių nėra privalomos žūties – Schettino būtų laisvas.
