Naujų automobilių salonai blizga naujutėlaičių mašinų dažais. Ir geros ekonomikos laikais pirkėjų jiems dažniausiai netrūksta. Tačiau kai kurie automobiliai vis tiek lieka neparduoti, net jei yra iš tikrųjų geri. Kas su jais daroma?
Galbūt gamintojai norėtų apsimesti, kad visi jų automobiliai nuperkami iš karto, bet taip yra ne visada. Kartais automobilis salone stovi metus ar net daugiau. Nebūtinai dėl to, kad yra objektyviai blogas. Tiesiog ne visi automobiliai per ribotą laiką randa savo pirkėjus. Žmonės įprastai užsako naujus automobilius, pasirinkdami norimą papildomą įrangą. Jei salone stovi jau pagamintas automobilis, kuris tiesiog neturi populiarių priedų, jis gali savo pirkėjo taip ir nerasti.
Iš tikrųjų, nauji taip ir neparduoti automobiliai gali būti panaudoti pačiais įvairiausiais būdais. Kartais neparduoti lieka ir labai vertingi automobiliai – jie, greičiausiai, lieka saugyklose, kur laukia išaugusio susidomėjimo ar, pavyzdžiui, galimybės pasirodyti aukcione. Kartais klasikinių automobilių aukcionuose pasirodo modelių, kurie, pasak odometro duomenų, yra nauji. Be to, kai automobilis yra brangus ir vertingas, jis gali būti tiesiogiai siūlomas įvairiems kolekcionieriams. Jie tiesiog sulaukia pardavėjų skambučių, giriančių išskirtinį modelį ir žadančių nuolaidas. Viešai tos nuolaidos įprastai nėra skelbiamos, kad nebūtų pakenkta modelio įvaizdžiui ir paklausos iliuzijai.
Garsus automobilių žurnalistas Harry Metcalfe kartą atskleidė, kad nors originalus riboto leidimo Alfa-Romeo 8C Competizione buvo labai geidžiamas, po jo sekusi daug brangesnė kabrioleto versija 8C Spider tokiu dėmesiu negalėjo pasigirti. Ir vėliau tas automobilis buvo siūlomas su didele nuolaida, bet jau ne viešai – oficialiai skelbta, kad 8C Spider buvo išpirkti. Lexus LFA, kitas ypatingas riboto leidimo automobilis, irgi nebuvo toks geidžiamas kaip gamintojas būtų norėjęs. Paskutinį 2023 metais Australijoje įsigijo Toyota salonas, nors LFA buvo gaminami tik iki 2012-ųjų. Ir taip, tas salonas tą LFA įsigijo pats iš savęs, kad jį galėtų pardavinėti kaip naudotą, nes kaip naujas jis jau neatitiko pasikeitusių standartų. Jaguar pagamino tik 300 Project 8 automobilių, bet juos parduoti buvo sunku. Ką jie darė? Nieko. Laikė tuos automobilius ir toliau ieškojo pirkėjų, kol rado.
Žinoma, tokių pavyzdžių rastume ir daugiau. Tačiau kai automobilis yra ypatingas ir retas, jis savo pirkėjo tiesiog lauks tiek, kiek reikės.
Tačiau toli gražu ne visi automobiliai yra tokie vertingi, kad metų metus lauktų savo pirkėjų. Net ir jie atėjus laikui patraukiami iš ekspozicijos, atlaisvinant erdvę naujiems modeliams. Tuo tarpu paprasti kasdieniški automobiliai amžinai laukti pirkėjų negali, todėl artėjant pardavimo laiko pabaigai jiems taikomos agresyvios nuolaidos. Galiausiai, jei tai daryti apsimoka (tai yra, jei automobilis yra brangesnis), pirkėjų galima paieškoti ir kituose miestuose ar net kitose šalyse. Prioritetas yra parduoti.
Jei neparduoti liko tik keli nauji automobiliai, jie gali tapti įmonės – gamintojo ar atstovybės – nuosavybe. Darbuotojams visada reikia automobilių, o šie dar puikiai tinka ir, pavyzdžiui, kaip pakaitiniai automobiliai serviso klientams. Vėliau jie gali būti parduoti kaip naudoti. Jei neparduotų automobilių liko daugiau, jie gali būti siūlomi automobilių nuomos įmonėms (vėlgi, taikant agresyvias nuolaidas), siekiant parduoti visus juos kartu. Šis sprendimas padeda vienu sandoriu išleisti daug nerealizuoto inventoriaus, kartu viešai nekalbant apie komercinę nesėkmę. Tai yra svarbu, nes visi gamintojai nori bent jau apsimesti, kad jų produktai yra geidžiami. Kartais taip automobiliai parduodami ir kitoms įmonėms, turinčioms didesnius automoblių parkus, ar, pavyzdžiui, loterijų organizatoriams.
Retais atvejais neparduoti automobiliai yra paakojami – atiduodami labdaros organizacijoms. Šis ėjimas kompanijai gali uždirbti taškų viešųjų ryšių arenoje, o kai kuriose šalyse tai gali suteikti ir mokestinių nuolaidų. Vėlgi, svarbu tai atlikti nesukuriant nusistatymo, kad tie automobiliai buvo niekam nereikalingi.
Dar retesniais atvejais neparduoti automobiliai gali būti nurašyti ir išardyti dalimis. Reikalas tame, kad nenaudojamas automobilis sensta greičiau, ypač jei stovi lauke. O nauji automobiliai dažnai stovi po atviru dangumi, ypač kai tenka atlaisvinti sales naujiems modeliams. Porą metų prastovėję saulėje ir lietuje tie automobiliai jau gali rodyti amžiaus ir nepriežiūros ženklus. Ir jei jie nėra reikalingi įmonei (gamintojui ar atstovybei), ir nepavyksta rasti pirkėjo nepaisant visų nuolaidų, toks automobilis galiausiai gali būti nurašytas perdirbimui. Bet tai vyksta labai retai.
Galiausiai, verta paminėti ir automobilius, kurių parduoti nebegalima. Tai – mašinos, kurios neatitinka standartų, yra įsivėlusios į skandalus ar transportavimo metu buvo apgadintos taip, kad gamintojas nebenori siūlyti garantijos. Tokie automobiliai tiesiog parduodami perdirbimui kaip metalo laužas ar, jei tai įmanoma, dalių donorai. Žinomiausias tokios istorijos pavyzdys – į vadinamąjį Dyzelgeito skandalą patekę Volkswagen automobiliai. Į sukčiavimo emisijų patikroje įvelti dyzeliniai Volkswagen automobiliai grįžo į gamintojo rankas. JAV jie buvo parkuojami didžiulėse aikštelėse Mohavių dykumoje. Tiesa, ne visi jie buvo visai nauji – Volkswagen pirko anksčiau parduotus automobilius. Nors dalis buvo eksportuoti ar sutaisyti, dalis tikrai buvo nurašyti, nors ir buvo praktiškai nauji.
Taigi, kai automobilis užsisėdi neparduotas, jis bus siūlomas su nuolaidomis, bus eksportuotas ar taps kompanijos mašina. Nebent jis yra ypatingas (tuomet jis pirkėjo gali laukti ilgiau) arba nebetinkamas pardavimui.
