Motociklininkai žino, kad mieste sunku smagiai pasivažinėti. Šviesoforai, perėjos, kamščiai – sustoti tenka išties dažnai. Tačiau turite džiaugtis, kad mieste nevairuojate šimtamečio vokiško Megola motociklo, kuris sustoti tiesiog negalėjo.
1889 metais gimęs Friedrichas Gockerellis (patentuose – Fritzas Cockerellis) buvo tikras vokiečių motociklų, automobilių ir variklių gamybos pionierius. Viena iš jo karjeros stotelių buvo Rapp Motorenwerke – bendrovė, kuri vėliau tapo BMW. Jis taip pat kūrė dvitakčius 8 ir 4 cilindrų variklius, o vėlesnę savo gyvenimo dalį paskyrė dyzelinių lėktuvų variklių kūrimui, rotorinių bei turbinos variklių tobulinimui.
Tačiau šįkart mums įdomesnis kitas Gockerellio gyvenimo puslapis. 1920 metais Gockerellis kartu su Hansu Meixneriu bei Ottou Landgrafu įkūrė motociklų gamintoją Megola. Motociklų gamintojų tuo metu buvo ne tiek mažai, kiek įsivaizduojate – iš tikrųjų, tarpukaris buvo motociklų amžius. Tačiau Megola buvo kitoks nei pagrindiniai konkurentai.
Dauguma to meto motociklų turėjo 1-2 cilindrų variklius. Tuo tarpu Megola didžiavosi net 5 cilindrų, 640 kubinių centimetrų varikliu. Kaip tai pavyko? Gockerellis tam pasitelkė žvaigždinį variklį – 5 cilindrai buvo išdėstyti apie centrinį veleną. 1920-ųjų prototipe šis variklis buvo sumontuotas tiesiai galiniame rate, tačiau nuo 1921 metų gamintuose Megola motocikluose variklis jau buvo priekiniame rate.
Megola siūlė dviejų tipų motociklus. Touring modelis buvo skirtas ilgoms patogioms kelionėms, turėjo minkštą krėslą primenančią sėdynę, galinę pakabą, galėjo išvystyti 85 km/val. greitį. Tuo tarpu Sport modelis buvo kietesnis ir greitesnis – kaip paaiškėjo lenktynių trasoje, jis galėjo pasiekti net 142 km/val. greitį. Dėl rate sumontuoto variklio Megola motociklai pasižymėjo itin žemu svorio centru, buvo stabilūs ir puikiai valdomi. 1924 metais lenktynininkas Tonis Bauhoferis Megola Sport motociklu laimėjo Vokietijos motociklų čempionatą.
Neįprasta Megola variklio konfigūracija turėjo ir privalumų, ir trūkumų. Visų pirma, 5 cilindrų variklis buvo labai lankstus ir veikė sklandžiau nei tradiciniai 1-2 cilindrų varikliai. Be to, jo ir varomo rato neskyrė sankaba ir pavarų dėžė – mechanizmų, kuriuose įprastai patiriami galios nuostoliai, Gockerellis tiesiog atsisakė. Dėl to tas 10 kW variklis atrodė galingesnis nei iš tikrųjų buvo. Tačiau neturėdamas jokios sankabos Megola motociklas negalėjo stovėti su įjungtu varikliu. Užvesti Megola motociklą buvo galima tik pakėlus priekinį ratą (ir būtent dėl to variklis nebuvo montuojamas gale) arba tiesiog bėgant. Nors šie motociklai turėjo neblogus galinius stabdžius, visiškai sustoti su užvestu varikliu nebuvo įmanoma. Taigi, prireikus stabtelti Megola vairuotojai kelyje sukdavo ratus arba kaskart užgesindavo variklį. Tiesa, verta pažymėti, kad 20 amžiaus pradžios eismas nebuvo toks intensyvus, kad tai būtų didelė problema.
Megola variklis sukosi kartu su ratu – tai padėjo jį aušinti. Ir iš tikrųjų motociklas turėjo šiokią-tokią tiesioginę transmisiją – variklio apsukos buvo 6 kartus didesnės nei rato. Kitaip tariant, 3600 kartų per minutę besisukantis variklis ratą apsukdavo 600 kartų. Variklio sukimasis sustiprina giroskopo efektą, kuris stabilizuoja motociklą. Tačiau dėl to į jį sunkiau tiek degalus, elektros energiją ir alyvą – pastarosios talpa buvo tiesiai virš variklio.
Megola motociklas turėjo du degalų bakus. Vienas buvo elegantiškai paslėptas aptakiame motociklo rėme, kuris irgi buvo neįprastas ir savo konstrukcija labiau priminė automobilio kėbulą. Kitas, daug mažesnis, buvo tiesiai virš priekinio rato – iš jo variklis gėrė benziną, o į jį degalus iš pagrindinio bako reikėjo perkelti rankine pompa. Priešingai nei daugelis to meto motociklų, Megola turėjo patogią pakabą – spyruokliavo ir priekinis, ir galinis Touring motociklo ratai. Įdomu ir tai, kad Megola padangose naudotos kameros buvo dešros, o ne spurgos formos, todėl galėjo būti pakeistos nenuimant ratų. Tai buvo labai svarbu, nes nuimti priekinį varomąjį Megola ratą buvo pakankamai sudėtinga. Megola motociklai buvo brangūs, bet greiti, stabilūs ir savotiškai gražūs. Be to, visi turėjo tachometrus, degalų lygio rodyklę, ampermetrą.
Visgi, Megola motociklai buvo gaminami labai trumpai – tik iki 1925-ųjų. Iš viso per mažiau nei penkis metus pagaminta apie 2000 Megola motociklų – tai buvo labai geras gamybos rodiklis. Tačiau kad ir koks patogus ir stabilus buvo Megola, jis buvo ir labai nepraktiškas. Jis negalėjo stovėti su užvestu varikliu, turėjo daug judančių ir besidėvinčių dalių, o kaskart stabdydamas motociklininkas turėjo kovoti su variklio inercija. Manoma, kad iki šių dienų išliko gal tik 15 originalių motociklų, dar kelios replikos buvo pagamintos vėliau.
