Tanką įsivaizduojame kaip gerai šarvuotą vikšrinę kovos mašiną su bokštelyje sumontuotu pagrindiniu ginklu. Tačiau ankstyvieji tankai, pasirodę Pirmojo pasaulinio karo metais, pasukamų bokštelių neturėjo. Pirmasis tokią formą įgavęs tankas buvo prancūziškas Renault FT – pirmasis tarpukario Lietuvos kariuomenės tankas.
Šiame straipsnyje perskaitysite daug įdomių faktų apie Renault FT – pirmąjį tikrą modernų tanką pasaulyje. Bet jei jums patinka ne tik skaityti, bet ir žiūrėti, šiame vaizdo įraše – Nodum.lt pasivaikščiojimas aplink Renault FT Parolos tankų muziejuje ir trumpas pasakojimas apie įdomiausias jo savybes:
Tuo pačiu, kad jau žiūrite šį filmuką, prenumeruokite Nodum.lt Youtube kanalą.
Renault FT kūrimas prasidėjo nuo „Ne“
1915 metais Louisas Renault, vienas iš garsios prancūzų automobilių markės įkūrėjų, sulaukė ypatingo svečio – jį aplankė pulkininkas Jeanas Baptisteas Eugèneas Estienneas. Karininkas pramonininko prašė vikšrinio traktoriaus Holt pagrindu sukurti šarvuotą karinę mašiną – jis Louisui Renault netgi rodė savo sukurtus brėžinius. Tankų Pirmojo pasaulinio karo mūšių laukuose tuo metu dar nebuvo, bet ne viena šalis domėjosi šarvuotomis mašinomis. Tačiau Renault atsisakė gaminti tanką, sakydamas, kad tiesiog neturi reikiamų pramoninių pajėgumų. Pulkininkas Estienneas su savo brėžiniais tuomet nukeliavo į Schneider kompaniją, kuri pagamino pirmąjį prancūzišką tanką CA1.
Dabar beveik neabejojama, kad talentingas inžinierius Renault tanko idėjos nepamiršo ir, tikriausiai, pats ją vystė. Taip manoma todėl, kad 1916 metais Estienneas dar kartą susitiko su Renault ir šįkart garsusis automobilių gamintojas sutiko imtis tanko projekto. Jis vystėsi taip greitai, kad beveik neabejojama, jog Louisas Renault prie jo dirbo dar prieš lemtingąjį Taip.
Pats Louisas Renault sukūrė tanko koncepciją ir apibrėžė būtinas jo charakteristikas. Svarbiausia iš jų buvo svoris – kadangi neturėjo galingų variklių, Renault nusprendė, kad tankas negali sverti nė 7 tonų. Inžinierius Rodolpheas Ernstas-Metzmaieris nubraižė detalius tanko planus, o Charlesas-Edmondas Serreas pasirūpino masinės gamybos suplanavimu. 1917 metais prasidėjo serijinė Renault FT gamyba – taip gimė moderniausias, pažangiausias ir svarbiausias savo laikų tankas. Ir, turbūt, didžiausią įtaką modernių tankų konstrukcijai padariusi mašina.
Beje, daug kas bando iššifruoti raides šio tanko pavadinime. Galbūt jums atrodo, kad T tikrai reiškia tankas? Iš tikrųjų, šios raidės nereiškia nieko – tai yra tik Renault naudotas produkto kodas.
Mažas, uodeguotas ir lėtas?
Žvelgiant iš šių laikų perspektyvos, techninės Renault FT savybės atrodo juokingai, bet prisiminkite, kad tai – lengvasis tankas, gamintas 1917-1918 metais. Juos naudojo ne tik Lietuva ir Prancūzija, bet ir tokios šalys kaip Belgija, Čekoslovakija, Estija, Suomija, Lenkija, Brazilija, Japonija, Turkija, JAV ir daugybė kitų. Renault FT savo inovacijomis gerokai pralenkė kitus du prancūziškus tankus Schneider CA1 bei Saint-Chamond.
Renault FT yra vadinamas lengvuoju tanku, nes sveria tik apie 6,5 tonas. Jo ilgis – 5, plotis – 1,74, aukštis – 2,14 m. Storiausius šarvus rastume bokštelyje, bet ir čia jų storis – vos iki 22 mm. Likusį Renault FT korpusą sudaro kniedytos 8-10 mm šarvų plokštės, bet laikams prieš prieštankinius ginklus tai nebuvo prasta apsauga. Ankstyvieji Renault FT turi apvalų lieto plieno bokštelį, vėlesni – kniedytų plokščių konstrukcijos bokštelį, dar vėlesni – tarpinį variantą tarp lieto ir kniedyto. Renault FT bokštelis, ginkluotas kulkosvaidžiu arba 37 mm patranka, gulėjo ant guolio ir buvo pasukamas rankomis. Ant jo yra ventiliacijos kupolas su labai siauromis apžvalgos angomis. Dar kelios tokios angos yra tanko korpuse – mūšio metu Renault FT įgulos pasaulį stebėjo per labai siaurus plyšius.
Renault FT gale, už įgulos kabinos, yra variklio skyrius, kur labai garsiai burzgė 4,5 litrų 4 cilindrų benzininė širdis, išvystanti 29 kW galią. Šis variklis, beje, buvo užvedamas viduje esančia rankena – kaip daug to meto automobilių ir sunkvežimių. Aišku, reikia pasistengti, kad variklis nesulaužytų nykščio ar riešo, bet variklis bent jau buvo užvedamas pasislėpus šarvuotame tanko korpuse. Tų 29 kW pakako, kad Renault FT pasiektų maksimalų 7 km/val. greitį – nedaug, bet Pirmojo pasaulinio karo laikų tankai turėjo judėti tik maždaug pėstininkų greičiu. 95 litrų degalų bakas baigdavosi nenuvažiavus nė 60 km.
Galbūt variklis buvo silpnoji Renault FT vieta, bet savo laiku šis tankas pasižymėjo nepralenkiamomis pravažumo savybėmis. Kai kiti prancūziški Pirmojo pasaulinio karo tankai turėjo trumpus vikšrus, kurių ribas peržengęs korpusas visur strigo, Renault FT vikšrai tęsėsi per visą tanko ilgį. Šis tankas turėjo ir uodegą, kuri jam padėjo įveikti plačias tranšėjas ir neleido nugriūti aukštielninkam lipant į stačius šlaitus.
Renault FT kūrę inžinieriai pasistengė, kad variklis neužgestų ir tankui stipriai pasvirus atgal, o didesnis priekinis vikšrų ratas padėjo įveikti įvairias kliūtis. Tiesa, kai kurie Renault FT turėjo medinius ratus, kurie, aišku, buvo lengvai pažeidžiami.
Ne limuzino lygio komfortas
Į Renault FT galima patekti per pačiame priekyje esančias duris, kurios yra stebėtinai plačios. Bokštelio gale yra dar vienos durelės, pirmiausia skirtos evakuacijai. Tanko įgulą sudarė du žmonės ir ypatingu komfortu jie tikrai nesidžiaugė. Į tanką patenkama per palyginti dideles, plačiai atveriamas duris, bet erdvės viduje tikrai nėra daug.
Pačiame priekyje yra vairuotojo vieta – jis sėdi ant nedidelės pagalvėlės ant tanko grindų. Renault FT valdomas rankenomis ir pedalais – jis sukasi vairuotojui rankena stabdant vienos pusės vikšrus. Toliau yra kulkosvaidininko-tanko vado vieta, kuri tikriausiai yra dar nepatogesnė – šis karys galėjo tik šiek tiek prisėsti ant vaikišką supynę primenančio odinio diržo ir dažniausiai dirbo stovėdamas. Na, o už jo yra variklis, kurio užvedimas buvo to paties kulkosvaidininko-tanko vado darbas.
Kratymą ir vibracijas Renault FT viduje dar buvo galima pakęsti, nes ši mašina judėjo visai lėtai, bet triukšmas tikriausiai buvo tikra kankynė. Be to, tokiuose ankstyvuosiuose tankuose nebuvo komunikacijos sistemos, todėl tanko vadas nurodymus vairuotojui perduodavo švelniai spardydamas jo nugarą. Radiją turėjo tik TSF versija (kaip dabar sakytume, operacijų valdymui skirta neginkluota versija) bei kai kurie gerokai vėliau atskirų šalių atnaujinti Renault FT tankai. Gerai bent tai, kad variklio ventiliatorius neblogai vėdino ir kabiną – jis traukė orą iš priekio ir pūtė jį laukan per mašinos galą.
Pirmas amerikietiškas, itališkas ir sovietinis tankas
Vis dar manote, kad Renault FT buvo labai kuklus? Tai – pirmasis tikras modernus tankas, padaręs įtaką vėlesnėms mašinoms. Žvelgiant retrospektyviai, Renault FT tikriausiai yra svarbiausias taškas visoje tankų evoliucijoje.
Kodėl? Dėl daugybės priežasčių. Pirmojo pasaulinio karo tankai buvo plieninės dėžės ant vikšrų. O štai Renault FT buvo tankas. Tai – pirmasis serijinės gamybos tankas su 360 laipsnių kampu besisukiojančiu bokšteliu. Renault FT turi ir kitų moderniems tankams būdingų savybių, kurios Pirmojo pasaulinio karo metu buvo neįprastos. Pavyzdžiui, jo vikšrai tęsiasi per visą korpuso ilgį, bet nesiekia korpuso viršaus kaip pirmųjų britiškų tankų atveju.
Štai, pažvelkite į keletą kitų Pirmojo pasaulinio karo laikų tankų:
Britiškas tankas turėjo vikšrus per visą ilgį, bet korpusas buvo važiuoklės dalis. Prancūziškas CA1 buvo dėžė ant vikšrų, kaip ir vokiškas A7V. O Renault FT buvo tankas su atskiru bokšteliu, atskirais vikšrais ir atskirais variklio bei įgulos skyriais. Renault FT iš esmės išmokė pasaulį gaminti tankus.
Vis dar netikite? Kai Renault FT pirmą kartą žengė į mūšio lauką, Amerikiečiai tankų vis dar negamino. Ir tai nėra keista – juk tankai mūšiuose pradėti naudoti tik Pirmojo pasaulinio karo metais. Taigi, amerikiečiai ėmėsi gaminti licencijuotas Renault FT kopijas – M1917 tapo pirmuoju amerikietišku serijinės gamybos tanku.
Pirmasis italų tankas Fiat 3000, naudotas 1921-1943 m., irgi buvo pagal licenciją gaminama Renault FT versija. Įdomu tai, kad Fiat 3000 buvo gerokai greitesnis už originalų Renault FT (maksimalus greitis 7 km/h) ir amerikietišką M1917 (8 km/val.) – itališkas tankas išvystė net 24 km/val. greitį.
Pirmuoju sovietiniu serijinės gamybos tanku laikomas T-18 (MS-1), gamintas 1928-1931 m. Jis buvo sukurtas, sakykime, semiantis įkvėpimo iš Renault FT. 1920-1922 metais sovietai pagamino 15 pakankamai tikslių Renault FT kopijų, kurias vadino „rusiškais Renault“. Su prancūziškais tankais sovietai susipažino pilietinio karo metu – juos naudojo prieš komunistus kovojęs Baltasis judėjimas. Aišku, nei rusiškas Renault, nei T-18 nebuvo licencijuotos Renault FT versijos.
Vėlesni amerikietiški, sovietiniai ir itališki tankai buvo gaminami pagal Renault FT išmokytas pamokas. Be to, į Renault FT žvalgėsi ir japoniškų bei vokiškų tankų kūrėjai. Ir ši konstrukcija įsitvirtino – Renault FT tapo įkvėpimo šaltiniu vėlesniems moderniems tankams.
Renault Lietuvos tankų pajėgose
1923 metais Lietuva iš Prancūzijos įsigijo 12 Renault FT tankų, pagamintų 1917 metais ir naudotų Pirmajame pasauliniame kare. Įdomu, kad iš pradžių, kaip rašoma knygoje „Lietuvos kariuomenės technika 1918-1940“ (V. Grigoraitis, 2009 m.) Lietuva ieškojo tik 5 tankų. Lietuvos Renault FT buvo apginkluoti Maxim kulkosvaidžiais ir jiems vežiojosi po 4-5 tūkstančius šovinių. Baltais dažais ant tankų tais laikais pieštas Vytis ir kabutėse užrašyti vardai: Audra, Kovas, Pagieža, Pykuolis, Drąsutis, Griaustinis, Karžygys, Smūgis, Galiūnas, Giltinė, Kerštas ir Slibinas.
1924 metais Lietuvoje suformuotas tankų batalionas, turimi Renault FT paskirstyti į tris kuopas. Batalionas buvo dislokuotas Aukštojoje Fredoje. 1927 metais įvyko pergrupavimas – tankų batalionas virto kuopa, turinčia du būrius.
Lietuvos Renault FT, regis, tuometinių karininkų labai nedžiugino, nes buvo nepatikimi – jie dažnai perkaisdavo ir sugesdavo. 1936 metais patvirtintas didelis detalių užsakymas iš Prancūzijos ir netrukus 9 tankams pakeisti varikliai. Teigiama, kad po remonto Renault FT maksimalus greitis išaugo net iki 12,6 km/val. ir perkaitimo problema dingo. Tačiau karininkai suprato, kad Renault FT prieš jokią šiuolaikinę karinę techniką tiesiog neturi šansų. Šarvuočių rinktinės vadas generalinio štabo pulkininkas leitenantas A. Sidabras 1936 metais rašė, kad Lietuvos Renault FT „susitikę su priešo greitaisiais tankais, ginkluotais tokiomis patrankėlėmis (prieštankinėmis), negalėtų nei su jais kautis, nei nuo jų pabėgti ir dėl to jų likimas čia pat būtų išspręstas“. Maždaug tuo metu Lietuva pirko angliškas Vickers-Loyd tanketes, gerokai naujesnes už senstančius Renault FT tankus.
Beje, lietuviai patys bandė patobulinti savo Renault FT – inžinierius V. P. Rėklaitis nesėkmingai pabandė į tanką sumontuoti daugiau nei dvigubai galingesnį variklį. Didesnių modifikacijų mažas Renault FT tiesiog neprisileido.
Aktyvių kovos veiksmų (neskaitant, galbūt, Pirmojo pasaulinio karo metais prancūzų rankose) Lietuvos Renault FT tankai neišvydo. Tačiau jie buvo pažadinti 1926-ųjų perversme, kai prezidentas Kazys Grinius pakeistas Antanu Smetona ir įvestas autoritarinis valdymas. Jie taip pat sudalyvavo nepavykusiame 1934-ųjų perversme.
Renault FT mūšiai
Renault FT spėjo sudalyvauti Pirmojo pasaulinio karo kovose – juos Vakarų fronte naudojo prancūzai ir amerikiečiai (ir šiek tiek britai). Mūšio lauke Renault FT debiutavo 1918-ųjų gegužės 31 dieną – sudalyvavo Trečiajame mūšyje dėl Eno. Renault FT lengvai daužė vokiečių bandymus prasiveržti, bet prancūzams prireikė šiek tiek pastangų, kad pritaikytų savo karybą prie naujų ginklų. Paskutiniais Pirmojo pasaulinio karo mėnesiais Renault FT buvo pastebimas ir pajėgus ginklas.
Tarpukaryje Renault FT pasklido po Europą ir pasaulį. Jie buvo naudojami Rusijos pilietiniame, Lenkijos-Sovietų sąjungos, Estijos nepriklausomybės ir kai kuriuose kituose regioniniuose Europos konfliktuose.
Renault FT buvo naudojami ir pakankamai toli nuo savo gimtosios šalies. Pavyzdžiui, jais 1919 metais sustabdytas sukilimas Italijos Libijoje. Ispanija savus Renault FT tankus 1925 metais panaudojo išsilaipinime Alhoseime, Maroke – tai buvo pirmoji amfibinė ataka tankais pasaulio istorijoje. Brazilija 1924-1927 metais savo Renault FT naudojo vietiniams sukilimams malšinti. Japonija 1932-ųjų invazijoje į Mandžiūriją taip pat naudojo šio tipo tankus.
Ir tai – tik keli pavyzdžiai. Renault FT iš tikrųjų aktyviai dalyvavo kariniuose veiksmuose įvairiuose regionuose ir bent jau pradžioje buvo giriamas kaip labai efektyvus ginklas. Net jei ir ne visada techniškai patikimas.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Renault FT tikrai nebebuvo efektyvus ginklas. Juos kare dar panaudojo Prancūzija, Suomija, Graikija, Rumunija, Jugoslavija ir Lenkija. Tiesa, ribotai ir nelabai sėkmingai. Kita vertus, nors dažnai juokiamasi, kad prancūzai bandė stabdyti vokiečius savo Renault FT senukais, reikėtų nepamiršti, kad vokiečiai šiuos tankus noriai ėmė kaip trofėjus ir, bent jau pradžioje, naudojo.
Dalis Renault FT dar prieš karą buvo paversti fortifikacinių konstrukcijų detalėmis – tankai buvo įkasti arba numontuoti bokšteliai buvo įrengti įtvirtinimuose.
Greitas kelias į metalo laužą
Išmokęs galingas šalis gaminti tankus, Renault FT pats netrukus prarado ginklo statusą. Ne dėl to, kad susidėvėjo, o dėl to, kad tiesiog paseno – laikas ir technologijos jį pralenkė. Jau ketvirtajame dešimtmetyje buvo žymiai greitesnių, geriau ginkluotų ir geriau šarvuotų tankų. Atsirado ir prieštankinių ginklų. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Renault FT jau iš esmės buvo vertas tik vietos muziejuje.
Deja, bet Lietuvos Renault FT muziejaus nepasiekė – juos sunaikino okupantai. Skaičiuojama, kad pasaulyje išsaugota kiek daugiau nei 40 tokių tankų pavyzdžių – dauguma iš 3000 Prancūzijoje pagamintų Renault FT virto metalo laužu.
Bet kuriuo atveju, Renault FT yra laikomas pirmuoju moderniu tanku vien dėl to, kad turi tą besisukiojantį bokštelį. Tiesa, ne visiems tankams jo reikia – 1972-ųjų vokiškas prototipas VT1 turi 2 tiesiai korpuse sumontuotus 105 mm pabūklus, o švediškas Stridsvagn 103 buvo gaminamas serijiniu būdu ir naudojamas ne vieną dešimtmetį, nors irgi neturėjo bokštelio.
