1964 metais pirmam skrydžiui pakilęs žvalgybinis Lockheed SR-71 Blackbird buvo visiškai unikalus – jis galėjo skristi aukščiau ir greičiau nei kiti lėktuvai. Tai, žinoma, kėlė nemažai iššūkių. Kaip katapultuotis iš taip greitai lekiančio orlaivio? Kaip žmogui prisitaikyti prie darbo tokiame aukštyje? SR-71 gyvybės palaikymo įranga buvo pakankamai unikali.
Žinoma, lyginti įprastus komercinius keleivinius lėktuvus su SR-71 yra beprasmiška, tačiau tai parodo kokius iššūkius kelia neįprastos Blackbird savybės. Jei įprastame lėktuve, kokiu jūs keliaujate atostogauti, staiga nukristų slėgis, jūs prarastumėte sąmonę. Žinoma, nuo lubų nusileistų kaukės, kurios jūsų sąmoningumą palaikytų dar bent 15-20 minučių, bet jei jų nebūtų, jums tiesiog nebūtų kuo kvėpuoti.
Kai įprasti keleiviniai lėktuvai skrenda 9-11 km aukštyje, SR-71 galėjo pakilti iki maksimalaus 26 km aukščio. Juodieji paukščiai dažnai darbavosi didesniame nei 20 km aukštyje. Negana to, šis lėktuvas taip pat galėjo pasiekti ir 3 540 km/val. greitį ir turėjo įgulos katapultavimosi sistemą.
Žinoma, Lockheed SR-71 turėjo labai pažangią gyvybės palaikymo įrangą. Įprastos deguonies kaukės šiems lėktuvams netiko – jos negalėjo užtikrinti reikiamo deguonies tiekimo ir apsaugos. Taigi, SR-71 įgula (pilotas ir žvalgybos pareigūnas) dėvėjo tikrų tikriausius astronautų skafandrus, kurie galėjo palaikyti reikiamą slėgį savo viduje. Ši specializuota apranga nebuvo sukurta specialiai SR-71 įgulai – ją naudojo ir šio lėktuvo pirmatakų A-12 bei YF-12 pilotai.
Skafandras turėjo apsaugoti ir nuo katapultacijos metu patiriamų krūvių. Buvo skaičiuojama, kad iš SR-71 galima katapultuotis ir skriejant beveik maksimaliu greičiu, tačiau jei pilotas paliktų lėktuvą lėkdamas didesniu nei 3000 km/val. greičiu, jis susidurtų su milžinišku slėgių skirtumu ir 230 °C karščiu. Taigi, šie skafandrai turėjo vidinę deguonies tiekimo ir slėgio palaikymo įrangą, kad SR-71 pilotai turėtų galimybę išgyventi.
Greitis, beje, buvo atsakingas ir už stipriai įkaistančią lėktuvo kabiną. Trintis išorinį kabinos gaubto paviršių įkaitindavo iki 260 °C, o ir vidinė stiklo pusė pasiekdavo 120 °C temperatūrą. Su šia problema SR-71 tvarkėsi oro kondicionieriumi su šilumos siurbliu, kuris ne tik ištraukdavo karštį iš kabinos, bet jį dar nusiųsdavo degalams pašildyti (taip jie degdavo efektyviau). Ta pati oro kondicionavimo sistema nuo perkaitimo saugodavo ir priekinį lėktuvo ratą.
SR-71 įgula turėjo šiek tiek maisto ir gėrimų, nes misijos galėjo tęstis ir kelias valandas. Šalmo priekyje buvo nedidelė anga, pro kurią buvo galima įgrūsti šiaudelį vandeniui ar prijungti specialią maisto tūbelę. SR-71 kabina buvo gana ankšta, todėl daug vietos išsitiesti ar pramankštinti pavargusias kojas čia tikrai nebuvo. Ir gamtinius reikalus tekdavo atlikti į prieš skrydį pritvirtintą maišelį.
Galiausiai, įgulos nariai turėjo ir išgyvenimo reikmenų rinkinius. Jų būtų prireikę, jei tektų katapultuotis priešiškos šalies teritorijoje ar laukinėje gamtoje. Šiame rinkinyje buvo vaistinėlė, didelis peilis, žemėlapis, žvejybos reikmenys, radijo stotelė su baterijomis, naktiniai ir dieniniai šviesos signalai, terminė antklodė, šiek tiek konservuoto maisto bei geriamojo vandens ir paprastos instrukcijos.
