Įprastai norėdami pažymėti pjūvio liniją naudojame pieštuką, markerį, kreidą ar kitokius žymeklius. Tačiau baldus gaminantys staliai dažnai vietoje pieštuko į rankas ima žymėjimo peilį. Kas tai? Ir kuo jis pranašesnis už pieštuką?
Nodum.lt jau rašė apie dailidės pieštuką – įdomų įrankį, kuris yra neatsiejamas nuo medinių konstrukcijų statybos. Dailidės pieštukas yra labai naudingas daiktas, turintis daug įdomių savybių, bet baldus ir smulkius medinius daiktus gaminantiems staliams jis yra per grubus. Jie dažniau naudoja paprastus pieštukus arba žymėjimo peilius.
Jei esate dažnas svetainės lankytojas, žinote, kad straipsnio pradžioje pasakojame apie daikto istoriją. Problema ta, kad niekas nežino, kas ir kada pradėjo naudoti žymėjimo peilį. Tikėtina, kad šis įrankis išrastas ne taip jau seniai, mat anksčiau tą funkciją atliko įprasti peiliai ir kaltai. Tikriausiai specializuoti žymėjimo peiliai pradėti naudoti 20 amžiaus pradžioje ar šiek tiek anksčiau.
Žymėjimo peilis – tai aštrus peilis su plona ir trumpa geležte, naudojamas medžio darbuose. Įprastai žymėjimo peiliu žymimos pjūvio linijos, taškai skylėms, būsimos ertmės kraštai, raštai drožinėjimui. Žymėjimo peilio konstrukcija yra labai paprasta – tik trumpa geležtė ir plona rankena. Dažnai šis įrankis laikomas kaip pieštukas, todėl negali būti labai stambus. Be to, žymėjimo peilis neprivalo būti labai tvirtas – juk juo medienoje tiesiog paliekamos negilios įpjovos. Tradiciniai japoniški žymėjimo peiliai yra gaminami iš vientiso plieno gabalėlio – jie neturi medinės rankenos. Tuo tarpu Vakaruose žymėjimo peiliai dažnai turi gražias medines rankenas arba yra sulankstomi.
Žymėjimo peilis medžio darbuose naudojamas vietoje pieštuko. Meistras prispaudžia žymėjimo peilio ašmenis prie liniuotės ar kampainio ir staigiu judesiu palieka įpjovą. Ją galima pagilinti žymėjimo peiliu per tą pačią vietą braukiant kelis kartus arba paryškinti plonu mechaniniu pieštuku. Bet kodėl žymėjimo peiliai naudojami apskritai?
Iš tikrųjų, žymėjimo peilis medžio darbuose turi daugybę privalumų. Visų pirma, priešingai nei pieštukas, jis nelūžta ir labai greitai neatbunka. Žinoma, žymėjimo peilį reikia reguliariai galąsti, bet jo ašmenys yra labai maži, todėl tai neužtrunka. Antra, žymėjimo peilio įpjova yra žymiai plonesnė nei pieštuko. Tai reiškia, kad ta pažymėta linija bus arčiau liniuotės ar kampainio, o tai darbui suteikia tikslumo. Iš tikrųjų, tai tikriausiai ir yra pagrindinis žymėjimo peilio privalumas – jis žymi tiksliau ir nereikia spėlioti, kurioje pieštuko linijos pusėje reikia atlikti pjūvį. Be to, žymėjimo peilis palieka jaučiamą įpjovą, į kurią galima tiksliai įstatyti kaltą, pjūklą ar kitą įrankį.
Peiliu galima pažymėti ir drožinėjamų raštų kontūrus – tai jiems suteiks tikslumo. Aišku, tam galima naudoti pieštuką, bet tik tada, jei medienos paviršius dar bus šlifuojamas, nes nutrinti pieštuko linijas nuo medienos nėra lengva. Kartais žymėjimo peiliai naudojami ir kitiems smulkiems darbams, nes yra tikslūs ir maži – jais žymimos skylių vietos (nors tam geriau tinka yla), šalinamas pasišiaušęs medienos plaušas, drožinėjama.
Žinoma, žymėjimo peilius dažniausiai naudoja tie staliai, kurie dirba tradiciniais neelektriniais įrankiais. Šiais laikais tai nebėra populiarus užsiėmimas. Bet vis tiek įdomu sužinoti, kokius įrankius naudojo, o gal dar ir naudoja geriausi medžio darbų meistrai.
.jpg){kind=link}
