Šias detales turi daugybė sunkvežimių. Atrodo, kad tą pačią idėją turėjo kone visi sunkvežimių gamintojai – pačiame priekyje, kabinos kampuose montuojami vertikalūs šiek tiek nuo kabinos atitrūkę aerodinaminiai įrenginiai, primenantys lėktuvo sparnų galus. Akivaizdu, kad jie gerina sunkvežimio aptakumą, bet kaip?.
Jei sunkioji technika jums įdomi, štai jums rekomenduojamas skaitinys – 7 įdomūs faktai apie vilkiką be puspriekabės. Taip pat kviečiu paskaityti 7 dalykus, kurių daugelis nežino apie ilgų reisų sunkvežimius. O jei atkreipiate dėmesį į detales, sužinokite, kodėl sunkvežimių ir autobusų veidrodėliai yra tokie skirtingi.
Tai, kad šios detalės yra aerodinaminės, yra akivaizdu. Net sunku įsivaizduoti, kokią kitokią funkciją jos galėtų atlikti. Tačiau tie vertikalūs sparnai atrodo labai maži, lyginant su viso sunkvežimio apimtimis. Jei jie būtų didesni, aukštesni ir dengtų visą sunkvežimio kabinos kampą, klausimų būtų mažiau. Bet tos detalės yra visai mažos:
Tai kas tai?
Aerodinamikoje egzistuoja tokia problema kaip srauto atsiskyrimas. Savaime aišku, tai yra sudėtinga tema, apibrėžiama formulėmis ir fizikos koncepcijomis, bet kadangi nesame fizikai, viską galima paaiškinti gana paprastai. Jei norime kad koks nors kūnas – automobilis, lėktuvas, laivas, dviratis – efektyviai judėtų per orą, jis turi būti tokios formos, kad oras jį glostytų labai tolygiai per visą paviršių. Reikia, kad šalia jo nesusidarytų sūkuriai ar žemo slėgio zonos. Pati aptakiausia forma yra lašas – platus apvalus priekis švelniai praskiria orą, o siaurėjanti uodega leidžia orui tolygiai grįžti į pradinę padėtį. Kadangi automobiliai negali būti tokios formos, orui reikia padėti prilipti prie kėbulo paviršiaus. Tam ir skirti tie vertikalūs sparneliai prie sunkvežimio kabinos kampų, kaip Nodum.lt paaiškino Mercedes-Benz Trucks atstovė.
Iš principo, europietiškų vilkikų kabinos nėra labai aptakios. Jas riboja griežti reikalavimai išmatavimams. Jei apribosi kokios nors formos aukštį, ilgį ir plotį, greičiausiai gausi stačiakampį gretasienį, o tai tiesiog nėra aptaki forma. Žinoma, gamintojai naudoja įvairias gudrybes aptakumui gerinti – apvalina kampus, švelniai išriečia priekinį kabinos paviršių, atgal paverčia priekinį stiklą. Tačiau vilkiko kabina vis tiek labai primena kubą.
Tas kubas per orą juda kaip plyta. Plokščias priekinis paviršius agresyviai išskiria orą į šalis ir tas srautas šauna statmenai į kairę ir į dešinę, tuo pačiu neleisdamas orui gražiai glostyti sunkvežimio šonų. Įvyksta tai, kas aerodinamikoje vadinama srauto atsiskyrimu – dėl kabinos kampuose susidarančių sūkurių ir turbulencijos oro srautas negali prilipti prie mašinos šonų. Aerodinamikos požiūriu tai tarsi padidina sunkvežimį – per orą juda ne tik kabina, bet ir aplink ją susidariusi netvarkingo oro aura. Tai didina oro pasipriešinimą, kuria triukšmą, apsunkina įsibėgėjimą ir augina degalų sąnaudas.
Šiai problemai spręsti kadaise buvo išrasti tokie vertikalūs sparnai sunkvežimio kabinos kampuose. Jie tiesiog padeda sunkvežimio nosies išskirtam orui įveikti posūkį – vietoje to, kad jis visiškai atsiskirtų ir sūkuriais verstųsi šalin, šio aerodinaminio įrenginio pagalba srautas pasisuka 90° kampu ir teka palei mašinos šonus. Tai gerina sunkvežimio aerodinaminį efektyvumą – per orą jis slysta lengviau, sunaudodamas mažiau energijos. Be to, tai padidina oro srauto greitį palei sunkvežimio dureles, todėl rankenėlės ir langai ne taip baisiai pasidengia kelio purvu (rimtai). Galiausiai, kadangi sūkurių ir turbulencijos mažiau, sunkvežimio kabinoje yra šiek tiek tyliau.
Tiesa, patys naujausi sunkvežimiai tų aptakų jau nebeturi. Kabinos kampai dabar yra dar labiau suapvalinami ir tai padeda orui pasisukti be papildomų sparnelių pagalvos.
Oro srauto atsiskyrimas svarbus ir lėktuvams – ant Boeing 737 ir kitų lėktuvų sparnų esate matę mažus gumbelius, kurie irgi turi padėti orui prilipti prie paviršiaus.
