Pajudinę posūkio signalo rankenėlę išgirstate ausiai visai malonų tiksėjimą. Skirtinguose modeliuose jis skamba skirtingai ir akivaizdu, kad inžinieriai tam garsui skyrė nemažai dėmesio. Ir jis iš tikrųjų yra naudingas – jo dėka žinome, jei posūkis lieka įjungtas ilgiau nei turėtų būti. Tačiau anksčiau posūkio signalai tiksėjo dėl kitos priežasties.
Ar žinote, kodėl Maserati 4200 GT nepaveldėjo unikalių 3200 GT žibintų? O kodėl automobiliai Prancūzijoje anksčiau turėjo geltonus žibintus? Tuo tarpu Peugeot 402 žibintai buvo įdomiai paslėpti už grotelių.
Ankstyvieji automobiliai posūkių signalų neturėjo apskritai – karietos neturėjo, tai ir pirmiesiems automobiliams jų nereikėjo. Pirmieji elektriniai posūkių signalai buvo pakylančios rodyklės/vėliavėlės, kurios net nešvietė. Jos pasirodė apie 1907 metus ir iškart nepaplito. Tik ketvirtojo dešimtmečio pradžioje sukurti šviečiantys signalai. Šiuolaikiniai mirksintys posūkių signalai buvo užpatentuoti 1938 metais. Net ir po Antrojo pasaulinio karo didieji gamintojai posūkių signalus dažnai siūlė kaip papildomą įrangą ir daug pirkėjų jų nesirinko. Tik šeštajame dešimtmetyje posūkių signalai automobiliuose po truputį tapo privalomi.
Kodėl posūkių signalas tiksi? Naujuose automobiliuose posūkiai tiksi tik tam, kad informuotų vairuotoją, kad veikia. Dažniausiai tai yra tik elektroninis garsas, kuris kartu su šviečiančiomis rodyklėmis prietaisų skydelyje praneša, kad posūkio signalas yra įjungtas. Tačiau anksčiau tas garsas buvo labiau mechaninis.
Seni automobiliai dažnai naudoja terminius jungiklius posūkių mirksėjimui. Vairuotojui įjungus posūkio signalą, elektros srovė perduodama į žibintą per iš dviejų skirtingų metalų pagamintą plokštelę-spyruoklę. Elektra maitina lemputę, bet tuo pačiu kaitina tą bimetalinę plokštelę kol ši sulinksta, nes skirtingi metalai nuo šilumos plečiasi nevienodai. Galiausiai ji sulinksta taip, kad elektros grandinė nutrūksta ir lemputė nebešviečia. Nebešildoma plokštelė pradeda vėsti ir vėl atgauna pradinę formą, vėl uždaro elektros grandinę, vėl įjungia posūkio žibintą ir vėl pradeda kaisti. Ir ciklas kartojasi. Nors tai yra labai ilgas apibūdinimas, ta bimetalinė plokštelė pirmyn-atgal lankstosi gana greitai ir girdimai tiksi vis paliesdama elektrodus terminio jungiklio viduje.
Nors šiuolaikiniai automobiliai terminių jungiklių nebeturi, bimetalinės plokštelės veikimą dar galite išgirsti buitiniuose prietaisuose – jūsų lygintuvas ar sumuštinių keptuvas tikriausiai vis dar tiksi, nors ir nepalyginamai rečiau nei posūkiai automobilyje.
Bimetalinė plokštelė yra ilgaamžis ir pigus mechanizmas, bet ji neišvengiamai yra jautri temperatūros pokyčiams (kas nori, kad žiemą posūkiai mirksėtų lėčiau?), todėl su laiku automobiliuose terminius jungiklius pakeitė rėlės. Elektrinė rėlė šiuo atveju yra elektro-mechaninis prietaisas, kuris gavęs elektros energijos sukuria magnetinį lauką ir išstumia metalinį stūmoklį, taip atidarydamas elektros grandinę ir nutraukdamas srovės tiekimą lemputei ir pačiai rėlei. Nebegaudama energijos rėlė grįžta į pradinę padėtį, stūmoklis vėl uždaro elektros grandinę, žibintas vėl užsidega ir ciklas kartojasi. Vėlgi, tai vyksta gana greitai ir to stūmoklio vaikščiojimas pirmyn-atgal vis paliečiant metalinius kontaktus yra girdimas kaip tiksėjimas.
Naujausi automobiliai savo posūkių mechanizmuose neturi nei girdimų rėlių, nei terminių jungiklių. Posūkių mirksėjimą kontroliuoja mažiau energijos sunaudojančios mikroschemos ir kompiuteriai. Kliksėjimas dabar dažnai yra visiškai skaitmeninis, grojamas per garsiakalbį, nors gamintojai jį dar šiek tiek kopijuoja nuo senų termojungiklių, nes tas klasikinis garsas iš tikrųjų yra labai malonus ausiai. Kai kuriuose automobiliuose posūkių garsą galima pasirinkti. Juokinga tai, kad kartais tas garsiakalbis sugenda ir posūkių mirksėjimas tampa nebegirdimas. Tuo tarpu jei sename automobilyje dingsta tiksėjimas, žinai, kad tikrai nemirksi ir posūkių žibintai.
