Pasaulyje yra nemažai išradimų, kuriuos priimame kaip savaime suprantamus, logiškus ir kasdieniškus. Tačiau kažkada jų nebuvo ir kažkas turėjo juos sukurti. Pavyzdžiui, trijų taškų padargų tvirtinimo sistema traktoriuose atrodo kaip visiškai logiškas sprendimas, bet kadaise jos tiesiog nebuvo ir kažkam ją teko išrasti.
Traktorius – tai universalus įrankis, prie kurio tvirtinami įvairūs padargai – žoliapjovės, plūgai, vartytuvai, gatvių šluotos ir taip toliau. Vienas padargas turi tikti kiek įmanoma didesnei skirtingų traktorių grupei – padargų gamintojai negali kurti įrankių kiekvienam traktorių modeliui. Todėl įrankiai prie traktorių įprastai tvirtinami per standartizuotą trijų taškų sistemą, kur du taškai yra apačioje, vienas – viršuje.
Neįsivaizduojate, apie ką kalba? Kada nors pažiūrėkite į traktoriaus galą. Čia beveik garantuotai pamatysite trikampį arba trijų tvirtinimo taškų sistemą, kur apačioje yra dvi atramos (atpažinsite iš kablių ar skylių), viršuje – viena. Geometrija gali skirtis – egzistuoja visa eilė skirtingų standartų, kurie labiausiai priklauso nuo traktoriaus galios -, bet patį principą tikrai pastebėsite. Na, tikriausiai pastebėsite – nors absoliuti dauguma traktorių turi tą trijų taškų padargų tvirtinimo sistemą, kai kuriems ji nėra reikalinga.
Tie trys tvirtinimo taškai tarp traktoriaus ir padargo sudaro pakankamai standžią jungtį, kuri leidžia perkelti visą ar bent jau dalį padargo svorio ant traktorias rėmo. Ir tai iš tikrųjų yra labai naudinga, nes tas papildomas svoris spaudžia galinius traktoriaus ratus, taip jiems suteikdamas daugiau sukibimo, ir užtikrina geresnį darbo tikslumą. Be to, tas mechanizmas leidžia visiškai pakelti padargą nuo žemės, o tai palengvina apsisukimą ir transportavimą.
Trijų taškų padargų tvirtinimo sistema atrodo logiška, funkcionali ir patikima, bet ji nėra tokia sena kaip traktoriai. Tai kas buvo naudojama prieš tai?
Trijų taškų tvirtinimo sistemos išradimas
Iš tikrųjų, ankstyvieji 20 amžiaus traktoriai savo padargus tempė tarsi priekabas – buvo naudojamas vos vienas tvirtinimo taškas. Ir tai sukūrė visą eilę skirtingų problemų. Pavyzdžiui, tempiamas plūgas nesudarė standžios jungties su traktoriumi, todėl arimo tikslumas priklausė ne tik nuo traktoristo, bet ir nuo plūgą valdančio žmogaus. Kažkam tekdavo paspausti plūgą į darbą, vėliau jį išvesti iš grunto ir dar jį valdyti traktoriui apsisukant kitame lauko gale. Dviejų žmonių dažnai reikėjo ir pjaunant žolę, renkant derlių ir dirbant kitus žemės ūkio darbus.
Tai buvo įprasta – juk traktoriai keitė arklius, todėl dažnai tampė arklinius padargus. Bet galite įsivaizduoti, kad tai nėra labai efektyvu, ypač kai kalbame apie tik galiniais ratais varomus traktorius. Jiems ir taip trūko sukibimo, o kiekvienas padargas tapdavo tarsi nepajudinamu inkaru. Tačiau vienas airis mechanikas manė, kad padargus prie traktorių būtų galima tvirtinti geriau.
Harryis Fergusonas, Didžiojoje Britanijoje gyvenęs airis, 1916-1926 metais bandė įvairias standžios jungties tarp padargo ir traktoriaus konfigūracijas. Galiausiai jis užpatentavo trijų taškų tvirtinimo sistemą, kuri pasirodė pakankamai paprasta, standi ir, svarbiausia, perkėlė daugiau svorio ant galinės traktoriaus ašies. Hidrauliniai mechanizmai netgi leisdavo pakelti nedidelius padargus, kaip bulvių kasimo mašinas ar žemės grąžtus.
Fergusonas tuomet dešimtmetį bendravo su įvairiomis kompanijomis, siūlydamas savo išradimą. Jis netgi pasiekė susitarimą su inžinerijos kompanija David Brown ir ėmėsi savo traktorių gamybos. 1938 metais Ferguson-Brown pasiekė susitarimą su Henryiu Fordu, pagal kurį britai ėmė gaminti Ford-Ferguson 9N traktorių su trijų taškų padargų tvirtinimo sistema. Nors Ferguson ir Ford ryšiai vėliau nutrūko, kompanija galiausiai susijungė su Kanados Massey-Harris ir tapo Massey Ferguson, kurios traktorius tikriausiai esate matę.
Fergusono sistema, kaip tuomet šis išradimas buvo vadinamas, buvo išties didelė inovacija – pagal svarbą rašytume ją šalia darbinio veleno. Dėl jos traktoriai galėjo būti lengvesni – jiems nereikėjo papildomų svorių ant galinės ašies, nes jų funkciją parėmė patys padargai.
Ir tai nebuvo tiesiog trys kabliai – tai buvo gudri hidraulinė sistema, kuri neleisdavo traktoriui apvirsti aukštielninkam, net jei padargas kažkur užkliūdavo. Visas traktoriaus ir padargo derinys galėjo būti trumpesnis ir lengvesnis, pagerėjo traktorių manevringumas, nebereikėjo papildomo žmogaus.
Dabar trijų taškų padargų tvirtinimo sistema yra standartas, tačiau taip nutiko ne iš karto, nes Fergusonas savo išradimą užpatentavo ir dykai jo nedalino. Kiti gamintojai, tokie kaip Allis-Chalmers, International Harvester, JI Case bei John Deere, ėmė siūlyti savo modernias alternatyvas, tačiau visos jos turėjo trūkumų. Kai kurios iš jų nebuvo pakankamai standžios (dviejų ar net vieno taško sistemos), kitos buvo per daug sudėtingos. Didžiausia bėda buvo tai, kad visi gamintojai siūlė savo unikalias jungtis, kurios netiko kitų markių traktoriams. Ūkininkai, kurie naudojo kelis skirtingų gamintojų traktorius, žinoma, tuo nebuvo patenkinti, tačiau šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose tiesiog nebuvo alternatyvų. Jiems tekdavo pirkti specialius adapterius, o tai – papildomas svoris iš išlaidos. Visgi, galiausiai Fergusono patentas nustojo galioti ir gamintojai liko prie trijų taškų sistemos.
Taip ir turėjo būti. Nes trys taškai yra užtikrinta jungtis tarp dviejų objektų. Jūsų keturias kojas turinti kėdė linguoja ant nelygių grindų, o štai trijų kojų taburetė ant tų pačių grindų yra stabili kaip Puntukas. Ford-Ferguson 9N buvo lengvesnis ir pigesnis už Farmall F-30, bet dirbo geriau, nes turėjo tą genialų Fergusono išradimą, į kurį dabar tikrai dažniau atkreipsite dėmesį.
