Formulės 1 lenktynės įprastai trunka nuo 90 minučių iki 2 valandų. Tiesą sakant, taisyklės numato, kad lenktynės negali trukti ilgiau nei 2 valandas. Per vienas lenktynes automobiliai įprastai įveikia 50-80 ratų. Tačiau 1991-ųjų Grand Prix Australijoje baigėsi labai greitai. Kas nutiko?
1991-ųjų lapkričio 3 dieną Adelaidę skalavo smarki liūtis. Vienu metu sporto komentatoriai jau spėliojo, ar Formulės 1 lenktynės tą popietę apskritai įvyks. Tačiau turėjo įvykti – dar nebuvo aišku, kuri komanda laimės. Merkiant neįtikėtino stiprumo liūčiai prie starto linijos išsirikiavo lenktynių dalyviai. Rikiuotės priešakyje buvo puikiai kvalifikacijoje pasirodęs McLaren vairuotojas Ayrton Senna.
Nepaisant siaubingos liūties, pirmieji lenktynių ratai praėjo be didesnių avarijų. Senna toli nuo jį besivejančių varžovų nepabėgo. Tiesą sakant, pirmus kelis ratus Williams bolidą vairuojantis Nigel Mansell labai atkakliai vijosi Senna. Ketvirtame rate lenktynes baigė Satoru Nakajima, atstovavęs Tyrrell, penktame avariją patyrė Thierry Boutsen (Ligier), Nicola Larini (Lambo), Jean Alesi (Ferrari) ir Michael Schumacher (Benetton). Šios avarijos padėjo Senna apginti savo pozicijas – net ir priartėjęs Mansellis negalėjo aplenkti brazilo. Trukdė ir ant trasos išsitaškę bolidai, ir nuolaužos ir absoliutus matomumo trūkumas.
Lietus vis stiprėjo. Uodegas vizginantys bolidai tarsi prognozavo, kad lenktynės gerai nesibaigs. Net ir kameros sunkiai fiksavo įvykius – matomumas trasoje buvo išties prastas.
Mansellio bolidas nuslydo nuo kelio 16-ame rate. Paskui jį pasekė ir trečias važiavęs Gerhard Berger (Williams), antrasis McLaren komandos narys, kuriam tai buvo antroji avarija per tas pačias lenktynes. Bolidai vienas po kito slydo nuo trasos, oro sąlygos tik prastėjo, o Senna važiavo vis lėčiau ir piktai mosavo rankomis, reikalaudamas sustabdyti lenktynes. Organizatoriams teko priimti sunkų sprendimą – 1991-ųjų Australijos Grand Prix buvo sustabdytas po 16 ratų. Veiksmas truko vos 24 minutes.
Sustabdytų lenktynių rikiuotė buvo tokia – Senna (McLaren), Nelson Piquet (Benetton) ir Gianni Morbidelli (Ferrari). Tačiau lenktynių organizatoriai, matydami katastrofą primenančius paskutinius ratus, nusprendė paskutiniu laikyti 14-ąjį ratą. Tiesą sakant, jie dar ketino atnaujinti lenktynes, tačiau tokiems planams prieštaravo Senna ir kiti lenktynininkai.
Taigi, ant nugalėtojų pakylos turėjo pasirodyti Senna, Mansell ir Berger, bet Mansellis apdovanojimų ceremonijoje nepasirodė dėl avarijoje patirtų sužeidimų. Kadangi buvo įveikta tik 16 ratų (pagal planą lenktynininkai turėjo įveikti 81 ratą), vairuotojai ir komandos gavo tik po pusę taškų.
Spaudos konferencijoje Senna ir Bergeris atskleidė, kad nenorėjo lenktyniauti tokiomis oro sąlygomis. Abu lenktynininkai patvirtino, kad prie starto linijos stojo tik todėl, kad tai buvo paskutinės sezono lenktynės ir McLaren reikėjo įtvirtinti pergalę prieš Williams 1991-ųjų konstruktorių įskaitoje. Čempionu tapo Senna, antrąją vietą sezone užėmė Mansell.
Vairuotojai gerais žodžiais organizatorių neglostė. Trasa buvo neįtikėtinai šlapia ir jau po poros ratų ji buvo nubarstyta nuolaužomis. Senna teigė, kad vairuotojai apie lenktyniavimą net negalvojo – jie tik stengėsi išsilaikyti ant trasos.
