Kritikuoti įvairius reiškinius, žmones ar jų grupes dainose nėra retas reiškinys. Visgi, net ir tokiais atvejais pavadinimai dažniausiai būna subtilesni nei „500 šiknaskylių prie starto linijos“ („500 connards sur la ligne de départ“). Taip savo dainą 1991 metų albume pavadino prancūzų dainininkas Renaud. Ko jis taip smarkiai nemėgo ir ar ši kritika buvo pagrįsta?
Tikriausiai jau atspėjote, kad ši daina yra apie Dakaro ralį. Jis kritikos susilaukia ne taip jau retai, tačiau dažniausiai strėlė lekia į organizatorių daržą. Žmonėms neįtinka parinkta trasa, rūpestis saugumu, aplinkosauginiai klausimai. Visgi, dalyviai kritikuojami ne taip jau dažnai, o juk jau vien iš dainos pavadinimo aišku, kad dainininkui nepatinka būtent jie. Beje, daugiau įdomių faktų apie Dakaro ralį skaitykite šiame straipsnyje.
Renaud – prancūzų dainininkas, scenoje dirbantis nuo 1975 metų. Dėl to, kad dainuoja beveik vien prancūziškai, jis nėra garsus visame pasaulyje, nors jo dainos yra išties gražios. Renaud pasižymi išskirtiniu balso tembru ir labai melodingomis dainomis. Visgi, viena daina 1991 metais pasirodžiusiame Renaud albume „Marchand de cailloux“ nebuvo apie meilę, keliones ar kitas temas, kurios taip rūpėjo Renaud – tai buvo daina apie „500 šiknaskylių prie starto linijos“. Žinoma, skirta Dakaro raliui.
„Penki šimtai šiknaskylių prie starto linijos/ Penki šimtai barsukų ant motociklų“ – taip prasideda daina. Vėliau joje klausiama, kiek dar metų Afrika šiems žmonėms tarnaus kaip žaidimų aikštelė, kiek dar laiko „remiami jaučiai“ sportuos visame žemyne. Renaud taip pat mini kraują po motociklo ratais ir net Romelį. Jausmai Dakarui buvo tikri – Renaud pats parašė dainos žodžius. Tačiau kas buvo kritikuojama?
Gyvai atliekama „500 connards sur la ligne de départ“
Manoma, kad Renaud taip išsakė kritiką Dakaro poveikiui aplinkai. Teigiama, kad dalyviai į Afriką žiūri tik kaip į žaidimų aikštelę savo brangiems pomėgiams patenkinti. Tuo pat metu skundėsi ir vietiniai, teigdami, kad renginys jiems jokios naudos neneša – dalyviai nieko neperka, o po savęs palieka tik išdarkytą kraštovaizdį ir šiukšles.
Dakaro ralis dėl aplinkosaugos kritikuojamas ir po persikėlimo į Pietų Ameriką. Dar 2012 metais nuogąstavimus išreiškė UNESCO, o vietiniai Čilėje ir Peru ne kartą kreipėsi į žiniasklaidą, teigdami, kad darkomi nacionaliniai parkai ir unikalūs kraštovaizdžiai. Tuo tarpu Dakaro organizatoriai ginasi – aplinkosauga jiems tikrai rūpi.
Dakaro ralio organizavimas kasmet prasideda bent 10 mėnesių prieš renginio pradžią. Tiriamas poveikis aplinkai, žvalgomasi į alternatyvius maršrutus, deramasi su vyriausybėmis ir aplinkosaugos organizacijomis. Daroma viskas, kad atliekos būtų perdirbamos, o rėmėjai kviečiami aukoti vietiniams socialiniams ir ekologiniams projektams. Pavyzdžiui, 2015 metais buvo perdirbta 94 tonos atliekų, o projektams, siekiantiems sumažinti Peru Amazonės kirtimą, paaukota 635 tūkstančiai dolerių. Taip pat teigiama, kad 100 % tiesioginių anglies dvideginio emisijų yra kompensuojama per atsinaujinančią energetiką ir aplinkosauginius projektus.
Bet kritika artimiausiu metu nesibaigs, o „500 šiknaskylių prie starto linijos“ liks Dakaro istorijos dalimi.
