Alternatyvi istorija yra gana keistas ir ne visai prasmingas užsiėmimas. Sunku nuspręsti, kas būtų jeigu būtų, ypač kai tokius samprotavimus stipriai veikia mūsų dabartinės žinios. Visgi, daugybė žmonių, rimtų istorijos entuziastų, mėgsta alternatyviąją istoriją ir ją laiko puikia smegenų mankšta ir būdų pagilinti istorijos žinias. Todėl šiandien pateikiame žiupsnelį alternatyvios istorijos – 5 būdai kaip Vokietija galėjo nugalėti Antrajame pasauliniame kare.
Tai – tik spekuliacijos, daugiausia paremtos šių dienų istorijos žiniomis. Tuo metu sprendimus priimantys asmenys neturėjo visos informacijos, kurią turime šiandien, tarsi iš paukščio skrydžio knygų pagalba apžvelgdami mūšių laukus, strategijas ir asmenybes. Todėl perdėtai rimtai į viską žiūrėti tikrai nereikėtų. Šie būdai buvo surinkti iš diskusijų internete – atrinkti tik tie, kurie skamba (!) įtikinamiausiai.
Vokietija puola Didžiąją Britaniją, o ne Sovietų Sąjungą.
Daugelis istorikų sutaria, kad kova dviem frontais Vokietijai buvo pražūtinga. Tačiau ar to buvo galima išvengti? Alternatyvios istorijos mėgėjai mano, kad taip, jei Hitleris būtų nusprendęs veržtis į Didžiąją Britaniją, o ne Sovietų Sąjungą.
Kuomet krito Prancūzija, joje liko nemaža dalis britų antžeminės karinės technikos. Kariai atsitraukė, tačiau šalis nebuvo pasiruošusi intensyviai gynybai. Jei Vokietija būtų bandžiusi įsiveržti į Britų salas iš karto, operacija galėjo būti sėkminga ir karas būtų pasisukęs kita linkme. Kadangi vietoj to Hitleris ryžosi pradėti karą prieš Sovietų Sąjungą, Didžioji Britanija turėjo laiko sustiprinti savo karines pajėgas ir pramonę.
Tačiau tai – tik teorija. Neaišku, ar toks sprendimas būtų užkirtęs kelią dviejų frontų susiformavimui ir kaip būtų pasielgę sąjungininkai.
Hitleris nepradeda Holokausto
Masinis genocidas dabar laikomas ne tik didžiuliu nusikaltimu, bet ir strategine klaida. Holokaustas padėjo sąjungininkams mobilizuotis kovoje prieš Vokietiją. Tačiau kartu tai ir buvo didžiulis resursų išvaistymas, tiek žmogiškųjų, tiek finansinių.
Egzistuoja teorijų, kurios teigia, kad antisemitinės politikos atsisakymas būtų padėjęs Hitleriui sutelkti dar didesnę visuomenės dalį. Galbūt ir tą, kurios dabar buvo nuspręsta atsisakyti. Valstybė, vykdanti tokius nusikaltimus tarptautinės bendruomenės akyse buvo visiškai žlugusi. Galbūt, jei tokia politika nebūtų buvusi vykdoma, Hitleriui būtų pavykę surasti daugiau sąjungininkų arba kitos šalys tiesiog nebūtų įsikišusios į jo pradėtą konfliktą.
Prieš karą Vokietija sustiprina laivyną
Tai tikriausiai reikštų, kad karas būtų atidedamas bent keliems metams ir neaišku, ar tuomet situacija būtų buvusi tokia pat. Tačiau ne vienas alternatyvios istorijos mėgėjas mano, kad Vokietijos laivynas prieš Antrąjį pasaulinį karą nebuvo pakankamai išvystytas, ko pasėkoje jam nepavyko dominuoti tarptautiniuose vandenyse.
Vokietijos laivynas rėmėsi stipriomis povandeninių laivų pajėgomis, kai tuo tarpu JAV turėjo stiprias paviršinių laivų pajėgas. Jei Vokietijos karinis laivynas būtų buvęs stipresnis ir jo veiksmai būtų koordinuoti su Japonijos laivynu, tikėtina, kad dominavimas pasauliniuose vandenynuose būtų svariau prisidėjęs prie galutinės pergalės siekio.
Tačiau kaip Vokietija būtų vysčiusi savo pajėgas jūrose, kai buvo taip atidžiai stebima kitų šalių? Vėlgi, neaišku, ar vėliau pradėtas karas būtų užtikrinęs dominavimą jūrose ir ką tuo metų būtų spėję nuveikti sąjungininkai.
Hitleris nesustabdo britų persekiojimo Diunkerke
1940 metų gegužę gausios vokiečių tankų ir pėstininkų pajėgos persekiojo apie 350 tūkstančių sąjungininkų karių, didžiąją dalį kurių sudarė Didžiosios Britanijos pajėgos. Greiti tankų daliniai ruošėsi atkirsti britų pasitraukimą, kol Liuftvafė talžė sąjungininkų gretas. Tačiau tuomet Hitleris nusprendė veržimąsi pristabdyti. Manoma, kad šį sprendimą paskatino feldmaršalai Gerdas von Rundstedtas ir Güntheris von Kluge, kurie bijojo, kad nekonsoliduotos vokiečių pajėgos nepajėgs užkirsti kelio sąjungininkų išsiveržimui iš apsupties.
Diunkerko mūšis vertinamas įvairiai. Tikrai negalima tvirtai pasakyti, kaip ir kokie sprendimai padarė didžiausią įtaką šio susidūrimo baigčiai. Tačiau daug alternatyvios istorijos mėgėjų mano, kad Vokietija praleido progą suduoti stiprų smūgį Didžiosios Britanijos pajėgoms. Didžioji Britanija tuo metu jau svarstė sąlyginį pasidavimą Vokietijai, kad būtų galima išgelbėti kelis šimtus tūkstančių karių. Kitas scenarijus – tolesnė kova ir pralaimėjimas, kuris tikriausiai vis tiek būtų atėmęs Didžiosios Britanijos valią ir galimybes priešintis. Trims dienoms pristabdytas Vokietijos pajėgų veržimasis suteikė galimybę sąjungininkams evakuotis, sudaryti gynybos liniją ir iš esmės išsigelbėti.
Hitleris nesikiša į strategijos kūrimą
Hitleris iki pat pabaigos aktyviai vadovavo karui. Dažnai jo įsakymai apeidavo generolus, o pats Hitleris net nenorėjo klausytis savo karinio personalo patarimų. Dabar istorikai mano, kad taip buvo padaryta visa eilė strateginių klaidų, kurios buvo aprašytos ir amžininkų memuaruose.
Pavyzdžiui, ginkluotės ministras Albertas Speeras „Trečiojo Reicho viduje“ pasakojo, kaip ir pats bandė pakeisti Hitlerio sprendimus, susijusius su Stalingrado katilu. Hitleris nesiklausė jokių jam prieštaraujančių nuomonių, nepriklausomai nuo to, kas jas išsakė. Turint omenyje, kad jo arsenale buvo patyrę, išsilavinę generolai, jis tiesiog neišnaudojo viso savo karinio personalo intelektinio potencialo. Vėlgi, klausimas, ar įsiklausymas į pasiūlymus būtų padaręs tokią didžiulę įtaką karo baigčiai kaip dabar spėlioja alternatyvios istorijos kūrėjai.
Alternatyvi istorija tikrai nėra užsiėmimas kiekvienam. Dabar galime tik paviršutiniškai spėlioti, kaip būtų pasikeitusi Antrojo pasaulinio karo eiga, jei Vokietija būtų priėmusi kitus strateginius sprendimus. Ar ankstesnė invazija į Sovietų Sąjungą būtų iš esmės pakeitusi kampanijos rezultatą? Ar buvo įmanoma išvengti karo dviejuose frontuose? Ar veiksmų prieš Sovietų Sąjungą koordinavimas su Japonija būtų padėjęs? Teorijų yra įvairių, o realybė tik viena, lieka ją ir tyrinėti.
.jpg){kind=link}
