Kolibriai, mažiausi Žemės paukščiai, gali skristi atbulomis – gamtoje tai yra ypatingai reta savybė. O kaip lėktuvai? Ar pasaulyje yra lėktuvų, kurie gali skristi atbulomis?

Tikriausiai manote, kad žinote atsakymą – žinoma, kad negali. Ar kas nors yra matęs atgal skrendantį lėktuvą? Niekas! Tačiau ne viskas taip paprasta.

Lėktuvai ore laikosi dėl jų sparnus glostančio oro srauto. Tas oro srautas susidaro lėktuvui judant pirmyn – tik pasiekęs tam tikrą greitį lėktuvas gali pakilti nuo žemės. O jei tas oro srautas bus nepakankamas, lėktuvas neišvengiamai pradės kristi.

Tai vadinama smukos greičiu (stall speed) – tai yra minimalus greitis, kurį išlaikantis lėktuvas gali išsilaikyti ore. Smukos greitis priklauso nuo daugybės faktorių, įskaitant lėktuvo sparnų konfigūraciją, svorį ir oro sąlygas. Užsparnių išskleidimas padeda sumažinti smukos greitį ir leisdamasis lėktuvas gali skristi lėčiau.

Vienas iš lėktuvų, kuris gali skristi atbulas, jei susiklosto tam palankios sąlygos. (Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Taigi, kadangi joks lėktuvas negali visiškai sustoti nepatirdamas smukos, jis negali ir skristi atbulas, tiesa? Ne, netiesa – kartais lėktuvai gali skristi ir atbulomis.

Egzistuoja skirtumas tarp lėktuvo greičio oro ir žemės atžvilgiu. Žemės atmosferos oras retai būna ramus – visada pučia nors koks nors vėjas. Kartais jis būna ir labai stiprus – itin stiprus vėjas gali nuo žemės pakelti ir su išjungtais varikliais stovinčius mažus lėktuvus. Nes, kaip minėta, keliamąją jėgą kuria sparnus glostantis oro srautas – nesvarbu, ar jį kuria pirmyn judantis lėktuvas, ar natūralus vėjas.

Galimybę skristi atbulomis nulemia žemas smukos greitis ir stiprus priešpriešinis vėjas. (Oren Rozen, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Taigi, kai lėktuvas skrenda prieš vėją, jo greitis oro atžvilgiu yra didesnis nei žemės atžvilgiu. Ir jei šis lėktuvas ir taip turi žemą smukos greitį, tai jis gali sulėtėti taip, kad stebėtojui nuo žemės atrodys, kad jis skrenda atbulas, nors jo greitis ore visada išliks teigiamas.

Teorija skamba per daug painiai? Pažvelkime į vieną daugeliui pažįstamą lėktuvą – An-2.

Antonov An-2, populiariausias visų laikų biplanas, buvo sukurtas įvairiems darbams, įskaitant ir laukų purškimą. Žemės ūkyje dirbantys lėktuvai privalo skristi labai lėtai, kad purškiami chemikalai lygiai padengtų laukus. Biplanai tam puikiai tinka, nes dvi sparnų poros sukuria didesnę keliamąją jėgą.

An-2 gali skristi labai lėtai nepatirdamas smukos. Šio lėktuvo pilotai teigia, kad An-2 gali skristi vos 48 km/val. greičiu, išlaikydamas stabilumą ir valdomumą. Tai reiškia, kad jei An-2 skris prieš 56 km/val. vėją, žemės atžvilgiu jis skris atbulas 8 km/val. greičiu.

Šią labai keistą savybę turi ir kai kurie kiti lėktuvai. Pavyzdžiui, atokiuose pasaulio kraštuose dirbantys vadinamieji krūmynų lėktuvai, kurių pakilimui ir tūpimui reikia visai nedidelio lygaus žemės lopinėlio (ši savybė žymima akronimu STOL) irgi gali skristi atbulomis, jei tik pučia stiprus priešpriešinis vėjas. Apskritai, visi lėktuvai stengiasi kilti ir tūpti prieš vėją, jei tik tai įmanoma, nes tai padidina greitį ore ir tuo pačiu sumažina greitį žemės atžvilgiu.

Krūmynų lėktuvai yra pritaikyti tūpimui tam neparuoštose vietose, todėl turi labai žemą smukos greitį. (National Park Service, Alaska Region/Wikimedia)

Taigi, jei lėktuvas turi galimybę išlaikyti stabilumą skrendant labai mažu greičiu, tikėtina, kad pučiant stipriam palankiam vėjui jis gali skristi atbulas žemės atžvilgiu. Tiesa, yra ir kitas būdas. F-35B naikintuvas gali kilti ir leistis vertikaliai. Ir manevruodamas prieš tūpimą F-35B gali šiek tiek skristi ir atbulas. Šią galimybę turi ir senieji Harrier naikintuvai.

PALIKTI ATSILIEPIMĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia