Kartais senuose animaciniuose filmuose galima pamatyti įdomų motyvą – kalnakasiai į gilias šachtas nešasi narvelius su kanarėlėmis. Jos iš tikrųjų anksčiau būdavo naudojamos kaip nuodingų dujų indikatoriai. Bet ne viskas taip paprasta, kaip galite pamanyti.

Kai skverbiesi į Žemės gilumą, greitai gali atverti kokių nors pavojingų dujų kišenę. Pavyzdžiui, metanas sutinkamas gana dažnai ir gali uždusinti, o anglies monoksidas – nunuodyti. Kalnakasių darbas yra labai sunkus, šachtose pilna dulkių, todėl pavojingos dujos ar silpnumas pastebimi ne iš karto. Kai staiga nualpsta vienas vyras, kitiems pabėgti jau gali būti per vėlu. Taigi, 1913 metais kalnakasiai Jungtinėje Karalystėje  ėmė naudoti namines kanarėles.

Naminės kanarėlės yra mažos, pasižymi greitu metabolizmu ir sparčiu kvėpavimu, todėl greitai krenta nuo pavojingų dujų. (David J. Stang, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Taip įdarbinti kanarėles pasiūlė garsus škotų gydytojas ir fiziologas Johnas Scottas Haldaneas. Jis garsėjo savo moksline veikla, įskaitant eksperimentus su savimi ir savo sūnumi. Haldaneas tyrinėjo ir nuodingas dujas. Mokslininkas pastebėjo, kad pavojingos dujos skirtingus žmones paveikia skirtingai ir greitai sumojo, kad taip yra dėl fiziologinių skirtumų. Greičiau kvėpuojantys, smulkesni, greitu metabolizmu pasižymintys vyrai kasyklose nualpdavo pirmiausia. Taigi, reikėjo ko nors, kas nualptų prieš juos.

Kanarėlės tuomet buvo labai populiarus naminis gyvūnas, todėl buvo pasitelktos jos. Gražiai giedantys paukščiai dar pasižymėjo ir ryškia geltona, rožine ar balta spalva, kurią buvo lengviau stebėti kasyklų prietemoje. Ir taip 1913 metais britų kasyklose ėmė dirbti kanarėlės. Tiesa, kanarėlės ir kiti paukščiai kasyklose naudoti dar 18-ame amžiuje, nors jų naudojimo metodai nebuvo aprašyti, patvirtinti ar skelbiami.

Kasyklos viduje, 1903-ieji. (Wikimedia)

Dirbdami kalnakasiai vis žvilgčiodavo į savo kanarėlę. Buvo stebimi ženklai, kad gyvūnas silpsta ar yra sutrikęs. Jei kanarėlė nualpdavo, vyrai (ir berniukai) bėgdavo iš tos vietos. Tačiau tai ne visada reiškė paukščio mirtį.

Britai savo kanarėles prižiūrėjo pakankamai gerai. Atrodo, kad tokiose situacijose gyvūno gyvybė nebūtų vertinama, tačiau buvo. Kanarėlės buvo laikomos sandariuose narveliuose su deguonies balionais. Vos tik kanarėlei pasidarydavo silpna, narvelis būdavo uždaromas ir į jį plūstelėdavo deguonis, kuris kaip mat atgaivindavo paukštį. Bėgdami kalnakasiai būtinai pasiimdavo ir savo paukštį.

Kanarėlių transportavimo įrenginys su deguonies balionu viršuje. (Wikimedia)

Tiesa, tas specialus narvelis su deguonies balionu buvo naudojamas ne tik dėl to, kad vyrams buvo gaila mielo paukščio. Kanarėlė buvo įrankis, pavojingų dujų indikatorius, o įrankius būtina saugoti ir prižiūrėti. Atgaivintą kanarėlę buvo galima naudoti vėl ir vėl.

Kanarėlių britai atsisakė 1986 metais – dabar naudojami modernūs pavojingų dujų indikatoriai ir geresnės ventiliacijos sistemos. Ne tiek išsivysčiusiose šalyse gyvūnai šiai užduočiai kartais naudojami iki šiol.

PALIKTI ATSILIEPIMĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia