Visi įsivaizduoja, kaip atrodo tikras tankas. Vikšrinė platforma su bokštelyje sumontuotu pabūklu – formulė paprasta, bet jau patikrinta laiko. Tačiau dar prieš šios tradicijos nusistovėjimą būta įvairių bandymų. Štai pažvelkite į šį Caro tanką, 1915 metais sukurtą carinėje Rusijoje.
Tankai mūšyje pasirodė Pirmojo pasaulinio karo metais, tačiau įvairių bandymų būta ir anksčiau. Tiesą sakant pats Leonardo da Vinci suprojektavo tai, ką būtų galima vadinti tanku. Todėl nestebina faktas, kad 20 amžiaus pradžioje vis dar buvo ieškoma kažkokios stebuklingos formos, kuri pranoktų tradicines dėžes su vikšrais.
Inžinierius Nikolajus Lebedenko žvelgė į senąsias azijietiškas karietas, kurios turėjo didžiulius ratus, padedančius įveikti įvairias kliūtis. Lebedenko sumojo, kad labai dideli ratai gali turėti pravažumo pranašumą prieš vikšrinę važiuoklę. Taip gimė Caro tanko idėja.
Lebedenko 20 amžiaus pradžioje Maskvoje kūrė įvairius karinius prietaisus, tačiau toks projektas, kaip Caro tankas, reikalavo didžiulių investicijų. Jų Lebedenko ieškojo carinės Rusijos aukštuomenėje. Pirmiausia apie projektą sužinojo kunigaikštis Georgijus Lvovas, o vėliau, 1915 metų sausio 8 dieną jis buvo pristatytas ir carui Nikolajui II. Valstybės galva tuomet dovanų gavo medinį Caro tanko modelį, varomą gramofono spyruoklės. Žaislas smagiai riedėjo grindimis, lipdamas per įvairias knygas ir kitas kliūtis. To pakako, kad Lebedenko gautų finansavimą savo didžiausiam projektui.
Caro tankas, pagamintas Chamovnikų rajone Maskvoje, techniškai net nebuvo tankas, tačiau kadangi jis buvo sukurtas laikais, kai šios sąvokos dar nebuvo labai apibrėžtos, šią kovinę mašiną galima vadinti visaip. Priekiniai Caro tanko ratai buvo labai dideli – jų skersmuo siekė 9 metrus. Tuo tarpu galinis vairuojantis ratas buvo maždaug 1,5 metrų skersmens. Tai Caro tankui suteikė T raidės formos korpusą, kurio plotis buvo 12, ilgis – 17,8 metrai.
Pagrindinis kulkosvaidžio bokštelis buvo 8 metrų aukštyje. Dar pora ginklų turėjo būti sumontuota sponsonuose. Galiausiai, buvo planuojama, kad dar vienas bokštelis atsidurs po tanko korpusu – iš jo būtų patogiau šaudyti į prie mašinos artėjančius priešo karius. Milžiniški stipininiai metaliniai ratai turėjo atskirus variklius – kiekvieną suko 240 AG (190 kW) variklis. Lebedenko mašina svėrė apie 60 tonų – daugiau nei buvo planuojama anksčiau. Kita vertus, buvo planuojama, kad maksimalus Caro tanko greitis vis tiek sieks 17 km/val., o su pilnais benzino bakais pavyks įveikti iki 60 km.
1915 metų rudenį prasidėję Caro tanko bandymai nebuvo labai sėkmingi. Milžiniški mašinos ratai iš tikrųjų be vargo laužė medžius, tačiau mažasis galinis vairuojantis ratas lengvai strigo šlapioje žemėje. O juk buvo planuojama, kad ši galinga mašina bekelėje pasieks tiems laikams neblogą 10 km/val. greitį. Problema buvo svorio pasiskirstymas – tas mažas galinis ratas buvo tiesiog grūdamas į purvą. Be to, buvo akivaizdu, kad šis tankas būtų lengvai pažeidžiamas priešo artilerijos. Galiausiai, jau atšaukus projektą išryškėjo ir dar vienas trūkumas – bandymų vietoje surinkto tanko nebuvo galima lengvai transportuoti.
Miškuose apie 60 km nuo Maskvos Caro tankas rūdijo iki 1923 metų, kai buvo išardytas kaip metalo laužas.
