Dakaro ralis – vienos sudėtingiausių lenktynių pasaulyje. Šio įspūdingo renginio istorijoje – daugybė mirčių, rimtų sužeidimų, kraujo ir ašarų. Dakaras niekada nebūna lengvas, tačiau žmonės jam vis tiek ryžtasi. Aišku, įveikti šį ralį lengviau su tinkamais ratais, bet 1980 metais į Dakarą keturi bepročiai išsiruošė Vespa motoroleriais.
Kad geriau suprastumėte, koks pakvaišęs turi būti žmogus, kad ryžtųsi Vesta motoroleriu įveikti Dakarą, paminėsime keletą faktų. Visų pirma, tais laikais lenktynės vykdavo nuo Paryžiaus iki Dakaro (Senegalo sostinės). Taigi, daugiau nei 10 tūkstančių kilometrų, į kuriuos įėjo ir Sacharos dykumos pakraštys.
Iš tiesų, didžioji dalis tuometinės trasos nebuvo dėkinga ne tik motoroleriams, bet ir daugeliui motociklų. Juk tokie gamintojai kaip Yamaha, KTM ir Honda Dakarui savo motociklus ruošė specialiai. Itin sudėtingos sąlygos, karštis ir greitis visiems ralio dalyviams kėlė didžiulį iššūkį. Ypač 198 kubinių centimetrų varikliu į priekį genamam Vespa P200E motoroleriui. Šis motoroleris buvo stebėtinai greitas ant lygaus asfalto – maždaug 10 ag leido pasiekti ir 95 km/h greitį. Nors kaip motoroleriui jis buvo nemažas, šis oru aušinamas vieno cilindro variklis nebuvo sukurtas tokio sudėtingumo iššūkiams.
Tačiau kai tais 1980 metais prie starto linijos suburzgė galingi automobilių, motociklų ir, pirmą kartą ralio istorijoje, sunkvežimių varikliai, tarp 216 dalyvių buvo ir 4 Vespa motoroleriai. Tačiau nemanykite, kad taip savo svajonę bandė įgyvendinti neišmanėliai – komandą surinko legendinis prancūzų lenktynininkas Jeanas François Piotas. Jis, žinoma, pats valdyti šiek tiek modifikuoto motorolerio nesiryžo – į bepročių sėdynes sėdo broliai Ivanas ir Bernardas Černiavskiai, Bernardas Neimeras ir Markas Simonot. Visi jie – patyrę lenktynininkai ir neblogi Paryžiaus-Dakaro ralio žinovai. Ir žygis prasidėjo.
Pats Piotas kartojo, kad šįkart jo komandos tikslas nėra nugalėti. Visi tikėjosi, kad bent vienas iš keturių Vespa motorolerių pasieks finišą. Tačiau juk tai – taip sunku! Ir Vespos ėmė strigti smėlyje. Dėl sunkiai įveikiamų kliūčių (ir nenoro mirti) motoroleriams teko važiuoti aplink kliūtis per kurias tiesios skriedami dūmė kiti dviračiai Dakaro dalyviai. Pasirinkimo nebuvo – maži Vespa ratai tiesiog netiko dykumai.
Žinoma, niekas nesiuntė šių vyrų į mirtį. Su jais nuolat važiavo ir Land Rover visureigis, tačiau kartais padėti nebuvo įmanoma. Juk Vespa mažyliai kankino ir savo vairuotojus. Su laiku Vespa komanda retėjo, bet sausio 23 dieną ralis baigėsi.
Vaizdai iš 1980-ųjų Paryžiaus-Dakaro ralio (Vespos matomos ties 34:13)
Ralį įveikė 81 dalyvis, tarp kurių – ir du Vespa motoroleriai! Neįtikėtinas pasiekimas ir drąsa. Dakarą įveikė Bernardas Černiavskis ir Markas Simonot. Daugybė kur kas geresnių motociklų šio išbandymo nepakėlė, o štai dvi iš keturių Vespų sunkiausias pasaulio lenktynes įveikė. Aišku, motoroleriai pasirodė rikiuotės gale, tačiau ne paskutiniai. Paskutinis tarp finišavusiųjų buvo Gérardas D’aboville su Kawasaki motociklu.
Pats idėjos autorius Jeanas François Piotas mirė tų pačių metų lapkritį. Daugiau niekas Vespų į šį ralį nebesiuntė – šis iššūkis, nors ir buvo įveiktas, buvo tiesiog per sunkus ir per daug beprotiškas. Kita vertus, entuziastams nuotykiai patinka – į Afriką ne kartą motoroleriais leidosi nuotykių ieškotojai.
Daugiau apie Dakarą:
7 tragedijos, parodančios Dakaro ralio pavojingumą;
„500 šiknaskylių prie starto linijos“;
Kodėl Dakaro ralis nebeaplanko Dakaro?;
