7 įdomūs faktai apie mokyklines kreidines lentas, kurių galbūt nežinojote

Antraštėje tenka pabrėžtinai sakyti – kreidines lentas. Dabar mokyklose vis dažniau naudojamos baltos interaktyvios lentos, ekranai ir kiti šiuolaikiniai sprendimai. Tačiau paprasta kreidinė lenta, turinti labai ilgą istoriją, vis dar yra vienas iš mokyklos simbolių.

Geltonas autobusas JAV irgi yra vienas iš mokyklos simbolių – ar žinote, kad kažkada tokius autobusus vairavo patys mokiniai? O šiame straipsnyje perskaitysite 7 įdomius faktus apie kreidines mokyklines lentas. Ir taip – vadinu jas kreidinėmis, nes dabar labai daug baltų lentų, ant kurių rašoma flomasteriais, populiariai vadinamais markeriais (VLKK tai nepatinka). Jei jums smalsu sužinoti daugiau apie tokius iš pirmo žvilgsnio paprastus daiktus, paskaitykite ir apie kuklųjį svambalą – įrankį, kuris ne kartą minimas Biblijoje.

Lentos pirmtakė – uola

Kreidinės lentos funkcijas gali atlikti paprastas faneros ar net presuoto popieriaus lakštas, nudažytas juodais matiniais dažais. Jie turi būti matiniai, kad paviršius pasižymėtų trintimi, kuri dilintų kreidą ir ją pasiliktų sau. Tačiau pirmosios specialiai pagamintos kreidinės lentos buvo be dažų.

Kas dabar pasakys, kas pirmasis ėmė braižyti ką nors ant kokios sienos ar medienos gabalo, kad kažką pažymėtų ar kažkam kažką paaiškintų. Tai beveik neabejotinai vyko ir akmens amžiuje – gal tie uolų piešiniai buvo ne menas, o vaizdinė istorijos pasakojimo priemonė? Tačiau žvelgiant arčiau, 11 amžiaus Indijoje vaikai mokyklose jau baltai rašė ant juodų lentų.

Iš rašytinių šaltinių yra žinoma, kad rašymo lentos mokymo tikslais Europoje buvo naudojamos jau 16 amžiuje, bet greičiausiai pirmieji bandymai įvyko daug anksčiau. Juk nereikia daug išradingumo paimti kreidą (ar anglį) ir ja ką nors pažymėti ant sienos. 18 amžiuje kreidinės lentos jau buvo aprašomos kaip gera mokymo priemonė, nors daugiausia buvo pakankamai mažos. Manoma, kad pirmoji didelė specialiai tam pagaminta lenta buvo sukurta 1800 metai, kai škotas Jamesas Pillansas norėjo, kad jo mokiniai išmoktų piešti žemėlapius. Tuo tarpu JAV pirmasis aprašytas lentos naudojimo atvejis buvo George Barono matematikos paskaita 1801-ųjų rugsėjo 21 dieną.

Kreidinės lentos iš pradžių buvo gaminamos iš skalūninės uolienos – plokščio tamsiai pilko akmens, kuris pasižymi sluoksniuota struktūra, iš kurios lengva atplėšti didelius kietus lakštus. Penktajame 19 amžiaus dešimtmetyje plono akmens kreidinės lentos jau buvo gaminamos pramoniniu būdu. Tiesa, nors dideli akmens lakštai ir atrodo įdomiai (ir jų netrūko), vėliau lentos buvo gaminamos dengiant medinius paviršius dažais su mineralais – kad ir tais pačiais skalūnais. Jie lentoms suteikė ilgaamžiškumo ir labai reikalingos trinties.

Lenta ir porcelianas

Gaminti mokyklines lentas iš uolienos ir medienos yra lengva, bet pat gaminys yra sunkus ir nepraktiškas. Apie 1930 metus pasirodė pirmosios porceliano emalės lentos. Porcelianas yra labai kieta keraminė medžiaga, tuo metu jau gaminta ir pramoniniu būdu. Tiesa, porcelianu dengtos lentos labiau išpopuliarėjo tik septintojo dešimtmečio pradžioje.

Porcelianu dengtos lentos turi daug privalumų prieš tradicines dengtas skalūnine uoliena ar storu dažų sluoksniu. Jų pagrindas neprivalo būti labai standus, todėl po porceliano danga dažniausiai yra ne fanera, o plieno skardos. Tai reiškia, kad tokia lenta yra žymiai plonesnė ir lengvesnė. Ją lengviau ir pigiau transportuoti ir pakabinti. Be to, pati porceliano danga yra lengviau valoma ir ne tokia trapi. Tiesa, tokios keramika dengtos lentos gali būti ir mėlynos, ir rudos, ir kitos spalvos, bet dažniausiai yra žalios.

Kodėl modernios lentos yra žalios?

Kreida yra balta, todėl ji labai ryškiai matoma juodame fone. Tos dangos su porcelianu galėjo būti praktiškai bet kokios spalvos, tačiau gamintojai labiau linko prie žalios. Jie norėjo atskirti modernias lentas nuo senųjų, todėl juoda jiems netiko, bet buvo ir kitų priežasčių.

Senamadiškos juodos lentos turėjo būti juodos, nes jų neįmanoma švariai nuvalyti – šiurkštūs mineralai tokioje dangoje įsikibę laikosi kreidos. Juodos lentos naudojamos greitai virsdavo pilkomis. Jei tokia mineralinė danga būtų buvusi kitos spalvos, jai prisipildžius kreida kontrastas tarp rašto ir fono būtų buvęs visai mažas ir mokiniams būtų buvę sunku suprasti, ką mokytojas rašo. Kontrastas tarp baltos ir tamsiai pilkos yra didesnis nei tarp baltos ir šviesiai žalios. Porceliano pagrindo dangos atrišo gamintojams rankas rinktis kitas spalvas, nes tokias lentas lengva visiškai švariai nuvalyti. Taigi, išpopuliarėjo – mėlyno, rudo ir, žinoma, žalios lentos.

Žalia spalva ne taip vargina akis. Anksčiau vadinamieji bankininkų šviestuvai irgi buvo žali, o buhalteriai biuruose nešiojo žalius akių skydelius. Žmogaus akis yra tarsi sukurta žaliai spalvai – juk natūrali mūsų aplinka būtų žalia. Todėl viskas, kas yra skirta intensyviam žiūrėjimui, dažnai turi išryškintą žalią – nuo ekranų iki mokyklinių lentų. Net ir senamadiškos ne porcelianinės lentos vėliau buvo dažomos žaliais matiniais dažais.

Beje, nemažai lentų anksčiau buvo rudos. Negraži spalva, bet jai sukurti naudoti dažai buvo pigūs ir patvarūs. Daug senų Sovietų sąjungos mokyklinių lentų buvo rudos – vadinamų grindinių dažų spalvos.

Prieš naudojimą naują lentą reikia įkrauti

Porceliano danga yra labai patvari ir lengvai prižiūrima. Didelės priežiūros jai nereikia – ji yra ilgaamžė ir lengvai valoma. Bet senesnės matinių dažų lentos yra daug pigesnės, todėl yra naudojamos iki šiol, nors ir reikalauja daugiau priežiūros.

Jei ant naujos, atnaujintos ar tiesiog nuplautos lentos palikti užrašai yra sunkiai nuvalomi – jie lieka tarsi vaiduokliai. Kad to būtų galima išvengti, gamintojai rekomenduoja naują juodą lentą įkrauti kreida. Reikia paimti kreidos gabalėlį ir ilgąja jo briauna padengti visą lentą. Tuomet ją galima nuvalyti. Taip sukuriamas plokščias, tolygus kreidos sluoksnis. Aišku, lenta tampa pilka, bet ta pilkuma yra tolygi ir joje nelieka seno rašto vaiduoklių, kurie gali supainioti mokinius.

Ypatingas trintukas

Mokyklose lentos dažnai valomos kempine ar skuduru. Tačiau tam yra sukurtas specialus įrankis, vadinamas lentos trintuku. Tai – gerai suspaustas veltinio sumuštinis su medine rankena. Plaušas pagauna ir nubraukia kreidos daleles – lentos trintukas veikia kaip šepetys.

Lentos trintuką maždaug 1863 metais išrado JAV verslininkas Johnas L. Hammettas. Jam priklausė parduotuvė, kurioje tarp kitų mokyklinių reikmenų pardavinėtos ir kreidinės lentos. Hammettas sukūrė dažus su skalūnų dalelėmis, kurie stipriai sumažino kreidinių lentų kainą. Vienos prezentacijos metu jis pastebėjo, kad veltinis lentą nuvalo daug efektyviau nei kitos tuo metu naudotos priemonės (iš esmės skudurai). Taigi, Hammettas sukūrė trintuką, kuris tapo labai paklausia preke.

Nagais per lentą

Per kreidinę lentą braukiami nagai yra vienas iš kino kūrėjų pamėgtų motyvų. Iš tikrųjų, tas šaižus smegenis duriantis garsas yra neįtikėtinai nemalonus. Mokslininkai pastebi, kad tas garsas sužadina į išgyvenimo refleksus panašią reakciją – žmonės nori bet kokia kaina sustabdyti tą garsą arba nuo jo pabėgti.

Egzistuoja nemažai hipotezių, kodėl taip yra. Dažnai juokaujama, kad tokį garsą, matyt, skleidė koks nors priešistorinis plėšrūnas ir jis kažkaip įsirėžė į mūsų DNR. Tačiau yra ir hipotezių, kad tas garsas primena primatų pavojaus signalus, todėl esame genetiškai užprogramuoti jo nekęsti. 1986 metais atliktas tyrimas rodo, kad nemalonias emocijas tas garsas sukelia net ir tada, kai aukšto dažnio tonai iš jo yra pašalinami. 2011 metais publikuotas tyrimas kelia įdomią hipotezę – žmogaus klausos sistema sustiprina 2000-4000 Hz dažnius, kurie tame garse dominuoja, todėl jis mums gali sukelti didžiulį nepatogumą ar net skausmą. Tačiau 2017 metais atliktas tyrimas parodė, kad žmonėms nagų brūžinimas per lentą sukelia ne į skausmą, o į šleikštulį panašią emociją.

Kad ir kodėl taip būtų, lentos brūžinimas nagais mums labai nepatinka. Panašų garsą sukelia ir peilių bei šakučių brūžinimas į sausą lėkštę.

Geresnė už baltas lentas

21 amžiuje senos kreidinės lentos sparčiai keičiamos baltomis markerių lentomis arba įvairiais elektroniniais sprendimais – televizoriais, projektoriais ir t. t. Tačiau sena gera kreidinė lenta turi privalumų.

Senamadiška mokyklinė lenta ir jai reikalinga kreida kainuoja mažiau nei balta lenta ir jos markeriai. Be to, vartant ir sukiojant kreidos gabalėlį lengviau vienu judesiu piešti tai storesnes, tai plonesnes linijas – norint tai pakartoti ant baltos lentos reikėtų kelių skirtingo storio markerių ar spalvinti judesiais pirmyn-atgal. Kreida lūžta, bet vis tiek yra patikima ir draugiška aplinkai, o markeriai greitai džiūsta ir nėra perdirbami. Baltą lentą galima sugadinti markerio žymes ant jos palikus per ilgai – kreidą nuvalyti lengva ir praėjus daugybei metų. Iš rūbų kreidą lengva išpurtyti, o markerio žymės gali tapti neišvaloma dėme.

Be to, nors markerio kvapas kažkam patinka, kreida yra bekvapė. Tiesa, kreidos dulkės kai kuriems žmonėms sukelia alergiją ar paaštrina astmos simptomus. Ir, aišku, kelia netvarką klasėje, gali pakenkti ten stovintiems kompiuteriams. Galiausiai, nors spalvotos kreidos tikrai yra, spalvotų markerių piešiniai ant baltos lentos yra ryškesni.

Todėl tikėtina, kad senamadiška lenta su kreida jau visai greitai persikels į muziejus. Kaip kokie skaičiukai ar kitos senovinės mokymo priemonės.